Pasaulėžiūros (Diṭṭhigatasuttaṃ, Iti 49)

Tai buvo pasakyta Palaimintojo, pasakyta Arahanto, taip aš girdėjau:

– Vienuoliai, laikydamiesi dvejų pasaulėžiūrų vieni dėvai ir žmonės užstringa, kiti eina per toli, ir tik turintys akis mato.

Ir kaip, vienuoliai, vieni užstringa? Vienuoliai, besižavintys būtimi dėvai ir žmonės gėrisi būtimi, džiaugiasi būtimi, kai jiems dėstoma Dharma vedanti į būties išnykimą, jų protas nepajuda link jos, nepatiki ja, nenusistovi ties ja, nelinksta link jos. Štai taip, vienuoliai, vieni užstringa.

Ir kaip, vienuoliai, kiti eina per toli? Yra gi tokie, kuriuos būtis vargina, kuriems ji kelia gėdą ir pasibjaurėjimą, juos džiugina [mintys apie] nebūtį: „Mielieji, jau kai ši savastis (būtybė) po kūno žūties, po mirties pranyksta, pradingsta, nebeegzistuoja, tai yra ramybė, tai yra aukščiausia, tai yra tikra. Štai taip, vienuoliai, kiti eina per toli.

Ir kaip, vienuoliai, turintys akis mato? Štai, vienuolis mato tai kas egzistuoja, kaip egzistuojantį, o pamatęs tai kas egzistuoja, kaip egzistuojantį, jis žengia keliu vedančiu į nusivylimą tuo kas egzistuoja, į potraukio prie egzistuojančio užgesimo, į to kas egzistuoja išnykimą. Štai taip, vienuoliai, turintys akis mato. Tokia yra Palaimintojo kalbos prasmė. Ryšium su tuo sako:

„Pamatę tai kas egzistuoja, kaip egzistuojantį, peržengę tai, kas egzistuoja, Nuo egzistuojančio jie išsivaduoja sunaikinę troškimą būti. Iki galo supratęs tai, kas egzistuoja, neturi troškimo nei būti, nei nebūti jis. O kai tai, kas egzistuoja išnyksta, tas vienuolis negrįžta į pakartotiną būtį.“

Tai taip pat yra to ką pasakė Palaimintasis prasmė, taip aš girdėjau.

Diṭṭhigatasuttaṃ Pasaulėžiūros

Vuttañhetaṃ bhagavatā, Tai buvo pasakyta Palaimintojo, vuttamarahatāti me sutaṃ – pasakyta Arahanto, taip aš girdėjau: Dvīhi, bhikkhave, diṭṭhigatehi pariyuṭṭhitā Vienuoliai, laikydamiesi dvejų pasaulėžiūrų devamanussā olīyanti eke, dėvų ir žmonių tarpe vieni užstringa, atidhāvanti eke; kiti eina per toli, cakkhumanto ca passanti. ir tik turintys akis mato. Kathañca, bhikkhave, olīyanti eke? Ir kaip, vienuoliai, vieni užstringa? Bhavārāmā, bhikkhave, devamanussā Vienuoliai, besižavintys būtimi dėvai ir žmonės bhavaratā bhavasammuditā gėrisi būtimi, džiaugiasi būtimi, tesaṃ bhavanirodhāya dhamme desiyamāne cittaṃ kai jiems dėstoma Dharma vedanti į būties išnykimą, jų protas na pakkhandati na pasīdati nepajuda link jos, nepatiki ja, na santiṭṭhati nādhimuccati. nenusistovi ties ja, nelinksta link jos. Evaṃ kho, bhikkhave, olīyanti eke. Štai taip, vienuoliai, vieni užstringa. Kathañca, bhikkhave, atidhāvanti eke? Ir kaip, vienuoliai, kiti eina per toli? Bhaveneva kho paneke Yra gi tokie, kurios būtis aṭṭīyamānā harāyamānā jigucchamānā vargina, kuriems ji kelia gėdą ir pasibjaurėjimą, vibhavaṃ abhinandanti – juos džiugina [mintys apie] nebūtį: yato kira, bho, ayaṃ attā [satto (sī. ka.)] „Mielieji, jau kai ši savastis (būtybė) kāyassa bhedā paraṃ maraṇā po kūno žūties, po mirties ucchijjati vinassati pranyksta, pradingsta, na hoti paraṃ maraṇā; neegzistuoja po mirties, etaṃ santaṃ etaṃ paṇītaṃ etaṃ yāthāvanti. tai yra ramu, tai yra aukščiausia, tai yra tikra.Evaṃ kho, bhikkhave, atidhāvanti eke. Štai taip, vienuoliai, kiti eina per toli. Kathañca, bhikkhave, cakkhumanto passanti? Ir kaip, vienuoliai, turintys akis mato? Idha bhikkhu bhūtaṃ bhūtato passati; Štai vienuolis mato tai kas egzistuoja, kaip egzistuojantį, bhūtaṃ bhūtato disvā o pamatęs tai kas egzistuoja, kaip egzistuojantį, bhūtassa nibbidāya virāgāya nirodhāya paṭipanno hoti. jis žengia keliu vedančiu į nusivylimą tuo kas egzistuoja, į potraukio prie egzistuojančio užgesimo, į to kas egzistuoja išnykimą.Evaṃ kho, bhikkhave, cakkhumanto passantī ti. Štai taip, vienuoliai, turintys akis mato. Etamatthaṃ bhagavā avoca. Tokia yra Palaimintojo kalbos prasmė. Tatthetaṃ iti vuccati – Ryšium su tuo sako: Ye [yo (syā. ka.)] bhūtaṃ bhūtato disvā, Pamatę tai kas egzistuoja, kaip egzistuojantį, bhūtassa ca atikkamaṃ; peržengę tai, kas egzistuoja, Yathābhūte vimuccanti, Nuo egzistuojančio jie išsivaduoja bhavataṇhā parikkhayā. sunaikinę troškimą būti. Sa ve [sace (ka. sī. syā. pī.)] bhūtapariñño, Iki galo supratęs tai, kas egzistuoja, so vītataṇho bhavābhave; neturi troškimo nei būti, nei nebūti jis. Bhūtassa vibhavā bhikkhu, O kai tai, kas egzistuoja išnyksta, tas vienuolis nāgacchati punabbhava nti. negrįžta į pakartotiną būtį. Ayampi attho vutto bhagavatā, Tai taip pat yra to ką pasakė Palaimintasis prasmė, iti me sutanti. taip aš girdėjau.