Nesavastingumo bruožas (Anattalakkhaṇasuttaṃ, SNIII.I.vi.7)

Vieną kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Varanasyje Išminčių vietovėje Elnių parke. Tada gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolių penketuką:

– Vienuoliai!

– Gerbiamasis! – atsakė Palaimintajam vienuoliai.

Palaimintasis štai ką pasakė:

– Materija, vienuoliai, yra ne-savastis. Nes jeigu materija būtų savastimi, ji nevestų prie ligų, ir panorėjus: „lai mano materija būna tokia, o šitokia lai mano materija nebūna“, iš jos galima būtų tai gauti. Bet dėl to gi, vienuoliai, kad materija yra ne-savastis, ji veda prie ligų, ir panorėjus: „lai mano materija būna tokia, o šitokia lai mano materija nebūna“, iš jos negalima to gauti.

Jausmas yra ne-savastis…

Suvokimas yra ne-savastis…

Proto dariniai yra ne-savastis…

Sąmonė yra ne-savastis. Nes jeigu sąmonė, vienuoliai, būtų savastimi, ši sąmonė nevestų prie ligų, ir panorėjus: „lai mano sąmonė būna tokia, o šitokia lai mano sąmonė nebūna“, iš jos galima būtų tai gauti. Bet dėl to gi, vienuoliai, kad sąmonė yra ne-savastis, sąmonė veda prie ligų, ir panorėjus: „lai mano sąmonė būna tokia, o šitokia lai mano sąmonė nebūna“, iš jos negalima to gauti.

– Kaip jūs manote, vienuoliai, materija pastovi ar nepastovi?

– Nepastovi, gerbiamasis.

– O tai, kas nepastovu, yra kančia ar malonumas?

– Kančia, Gerbiamasis.

– O ar išmanu į tai, kas yra nepastovu, kančia ir turi prigimtį keistis, žiūrėti taip: „tai yra mano, tai esu aš, tai manasis „aš“?“

– Tikrai ne, Gerbiamasis.

– Jausmas pastovus ar nepastovus?

– Suvokimas pastovus ar nepastovus?

– Proto dariniai pastovūs ar nepastovūs?

– Sąmonė pastovi ar nepastovi?

– Nepastovi, gerbiamasis.

– O tai, kas nepastovu, yra kančia ar malonumas?

– Kančia, Gerbiamasis.

– O ar išmanu žiūrėti į tai, kas yra nepastovu, kančia ir turi prigimtį keistis, taip: „tai yra mano, tai esu aš, tai manasis „aš“?“

– Tikrai ne, Gerbiamasis.

– Todėl, vienuoliai, bet kokia materija: ar tai praeityje, dabar, ar ateityje, ar vidinė, ar išorinė, ar akivaizdi, ar subtili, ar žemesnė, ar viršesnė, ar toli, ar arti – visa materija, „nėra mano, nėra „aš“, nėra manasis „aš““. Tas su teisinga išmintimi turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra.

Bet koks jausmas…

Bet koks suvokimas…

Bet kokie proto dariniai…

Bet kuri sąmonė ar tai praeityje, dabar, ar ateityje, ar vidinė, ar išorinė, ar akivaizdi, ar subtili, ar žemesnė, ar viršesnė, ar arti, ar toli – visa sąmonė, „ne mano, nėra „aš“, nėra manasis „aš““. Tas su teisinga išmintimi turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra.

Tai pamatęs, vienuoliai, apsišvietęs tauriųjų mokinys nusivilia materija, jausmu, suvokimu, proto dariniais ir sąmone. Nusivylus užgęsta potraukis. Užgesus potraukiui išsilaisvinama. Išsilaisvinus ateina supratimas: „Išsilaisvinęs“. Jis supranta, „Panaikintas gimimas, nugyventas šventas gyvenimas, padaryta tai, kas turi būti padaryta, nebebus daugiau šio būvio“.

Tai pasakė Palaimintasis. Pamalonintas vienuolių penketukas džiaugėsi Palaimintojo kalba. Ir tuo pat metu, kai buvo duodamas šis išaiškinimas, išdėstymas, vienuolių penketuko protai dėl neprisirišimo išsilaisvino nuo „užkratų“.

Anattalakkhaṇasuttaṃ (Nesavastingumo bruožas, SNIII.I.vi.7)

Ekaṃ samayaṃ bhagavā Vieną kartą Palaimintasis bārāṇasiyaṃ viharati buvo apsistojęs Varanasyje isipatane Išminčių vietovėje migadāye Elnių parke. Tatra kho bhagavā Tada gi Palaimintasis pañcavaggiyee bhikkhū āmantesi – kreipėsi į vienuolių penketuką, “bhikkhavo”ti „Vienuoliai!“. “Bhadante”ti te bhikkhū bhagavato paccassosuṃ „Gerbiamasis!“ – atsakė Palaimintajam vienuoliai. Bhagavā etadavoca – Palaimintasis štai ką pasakė:

Rūpaṃ, bhikkhave, anattā. – Materija, vienuoliai, yra ne-savastis. Rūpañca hidaṃ, bhikkhave, attā abhavissa Nes jeigu materija, vienuoliai, būtų savastimi, nayidaṃ rūpaṃ ābādhāya saṃvatteyya ši materija nevestų prie ligų, labbhetha ca rūpe – ir iš materijos galima būtų gauti: ‘evaṃ me rūpaṃ hotu „lai mano materija būna tokia, evaṃ me rūpaṃ mā ahosī’ti o šitokia lai mano materija nebūna.“ Yasmā ca kho, bhikkhave rūpaṃ anattā Bet dėl to gi, vienuoliai, kad materija yra ne-savastis, tasmā rūpaṃ ābādhāya saṃvattati materija veda prie ligų, na ca labbhati rūpe – ir iš materijos negalima gauti: ‘evaṃ me rūpaṃ hotu „lai mano materija būna tokia, evaṃ me rūpaṃ mā ahosī’ti o šitokia lai mano materija nebūna.“

Vedanā anattā. Jausmas yra ne-savastis. Vedanā ca hidaṃ, bhikkhave, attā abhavissa Nes jeigu jausmas, vienuoliai, būtų savastimi, nayidaṃ vedanā ābādhāya saṃvatteyya šis jausmas nevestų prie ligų, labbhetha [67] ca vevedanāya – ir iš jausmo galima būtų gauti: ‘evaṃ me vedanā hotu „lai mano jausmas būna toksai, evaṃ me vedanā mā ahosī’ti o šitoks lai mano jausmas nebūna.“ Yasmā ca kho, bhikkhave vedanā anattā Bet dėl to gi, vienuoliai, kad jausmas yra ne-savastis, tasmā vedanā ābādhāya saṃvattati jausmas veda prie ligų, na ca labbhati vedanāya – ir iš jausmo negalima gauti: ‘evaṃ me vedanā hotu „lai mano jausmas būna toksai, evaṃ me vedanā mā ahosī’ti o šitoks lai mano jausmas nebūna.“

Saññā anattā Suvokimas yra ne-savastis…pesaṅkhārā anattā Proto dariniai yra ne-savastis. Saṅkhārā ca hidaṃ, bhikkhave, attā abhavissaṃsu Nes jeigu proto dariniai, vienuoliai, būtų savastimi, nayidaṃ saṅkhārā ābādhāya saṃvatteyyuṃ šie proto dariniai nevestų prie ligų, labbhetha ca saṅkhāresu – ir iš proto darinių galima būtų gauti: ‘evaṃaṃ me saṅkhārā hontu „lai mano proto dariniai būna tokie, evaṃ me saṅkhārā mā ahesu’nti o šitokie lai mano proto dariniai nebūna.“ Yasmā ca kho, bhikkhave saṅkhārā anattā Bet dėl to gi, vienuoliai, kad proto dariniai yra ne-savastis, tasmā saṅkhārā ābādhāya saṃvattanti proto dariniai veda prie ligų, na ca labbhati saṅkhāresu – ir iš proto darinių negalima gauti: ‘evaṃaṃ me saṅkhārā hontu „lai mano proto dariniai būna tokie, evaṃ me saṅkhārā mā ahesu’nti o šitokie lai mano proto dariniai nebūna.“

Viññāṇaṃ anattā. Sąmonė yra ne-savastis. Viññāṇañca hidaṃ, bhikkhave, attā abhavissa Nes jeigu sąmonė, vienuoliai, būtų savastimi, nayidaṃ viññāṇaṃ ābādhāya saṃvatteyya ši sąmonė nevestų prie ligų, labbhetha ca viññāṇe – ir iš sąmonės galima būtų gauti: ‘evaṃ me viññāṇaṃ hotu „lai mano sąmonė būna tokia, evaṃ me viññāṇaṃ mā ahosī’ti o šitokia lai mano sąmonė nebūna.“ Yasmā ca kho, bhikkhave, viññāṇaṃ anattā Bet dėl to gi, vienuoliai, kad sąmonė yra ne-savastis, tasmā viññāṇaṃ ābādhāya saṃvattati sąmonė veda prie ligų, na ca labbhati viññāṇe – ir iš sąmonės negalima gauti: ‘evaṃ me viññāṇaṃ hotu „lai mano sąmonė būna tokia, evaṃ me viññāṇaṃ mā ahosī’ti o šitokia lai mano sąmonė nebūna.“

Taṃ kiṃ maññatha, bhikkhave – Kaip jūs manote, vienuoliai, rūpaṃ niccaṃ vā aniccaṃ vā”ti materija pastovi ar nepastovi? “Aniccaṃ, bhante – Nepastovi, gerbiamasis. “Yaṃ panāniccaṃ – O tai, kas nepastovu, dukkhaṃ vā taṃ sukhaṃ vā”ti yra kančia ar malonumas? “Dukkhaṃ, bhante – Kančia, Gerbiamasis. “Yaṃ panāniccaṃ dukkhaṃ vipariṇāmadhammaṃ O į tai, kas yra nepastovu, kančia ir turi prigimtį keistis, kallaṃ nu taṃ samanupassituṃ – ar išmanu žiūrėti kaip: ‘etaṃ mama „tai yra mano, esohamasmi tai esu „aš“, eso me attā’”ti tai manasis „aš“?“ No hetaṃ, bhante – Tikrai ne, Gerbiamasis. “Vedanā – Jausmas… saññā – Suvokimas… saṅkhārā – Proto dariniai… viññāṇaṃ – Sąmonė niccaṃ vā aniccaṃ vā”ti? pastovi ar nepastovi? “Aniccaṃ, bhante – Nepastovi, gerbiamasis. “Yaṃ panāniccaṃ – O tai, kas nepastovu, dukkhaṃ vā taṃ sukhaṃ vā”ti yra kančia ar malonumas? “Dukkhaṃ [68], bhante – Kančia, Gerbiamasis. “Yaṃ panāniccaṃ dukkhaṃ vipariṇāmadhammaṃ – O į tai, kas yra nepastovu, kančia ir turi prigimtį keistis, kallaṃ nu taṃ samanupassituṃ – ar išmanu žiūrėti kaip: ‘etaṃ mama „tai yra mano, esohamasmi tai esu „aš“, eso me attā’”ti tai manasis „aš“?“ No hetaṃ, bhante. – Tikrai ne, Gerbiamasis.

“Tasmātiha, bhikkhave, Todėl, vienuoliai, yaṃ kiñci rūpaṃ bet kokia materija: atītānāgatapaccuppannaṃ ar tai praeityje, dabar, ar ateityje, ajjhattaṃ vā bahiddhā vā ar vidinė, ar išorinė, oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā ar akivaizdi, ar subtili, hīnaṃ vā paṇītaṃ vā ar žemesnė, ar viršesnė, yaṃ dūre santike vā ar toli, ar arti – sabbaṃ rūpaṃ – visa materija: ‘netaṃ mama „nėra mano, nesohamasmi nėra „aš“, na meso attā’ti nėra manasis „aš““. evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya daṭṭhabbaṃ Tas su teisinga išmintimi turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra. Yā kāci vedanā Bet koks jausmas: atītānāgatapaccuppannā ar tai praeityje, dabar, ar ateityje, ajjhattā vā bahiddhā vā ar vidinis, ar išorinis……peyā dūre santike vā ar toli, ar arti, sabbā vedanā – visas jausmas: ‘netaṃ mama „nėra mano, nesohamasmi nėra „aš“, na meso attā’ti nėra manasis „aš““. evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya daṭṭhabbaṃ Tas su teisinga išmintimi turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra.

“Yā kāci saññā…pe… Bet koks suvokimas… ye keci saṅkhārā Bet kokie proto dariniai atītānāgatapaccuppannā ar tai praeityje, dabar, ar ateityje, ajjhattaṃ vā bahiddhā vā ar vidiniai, ar išoriniai… …pe… ye dūre santike vā ar toli, ar arti – sabbe saṅkhārā – visi proto dariniai: ‘netaṃ mama „nėra mano, nesohamasmi nėra „aš“, na meso attā’ti nėra manasis „aš““. evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya daṭṭhabbaṃ Tas su teisinga išmintimi turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra.

“Yaṃ kiñci viññāṇaṃ Bet kuri sąmonė atītānāgatapaccuppannaṃ ar tai praeityje, dabar, ar ateityje, ajjhattaṃ vā bahiddhā vā ar vidinė, ar išorinė, oḷārikaṃ vā sukhumaṃ vā ar akivaizdi, ar subtili, hīnaṃ vā paṇītaṃ vā ar žemesnė, ar viršesnė, yaṃ dūre santike vā ar arti, ar toli – sabbaṃ viññāṇaṃ – visa sąmonė: ‘netaṃ mama „nėra mano, nesohamasmi nėra „aš“, na meso attā’ti nėra manasis „aš““. evametaṃ yathābhūtaṃ sammappaññāya daṭṭhabbaṃ Tas su teisinga išmintimi turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra.

“Evaṃ passaṃ, bhikkhave, Tai pamatęs, vienuoliai, sutavā ariyasāvako apsišvietęs tauriųjų mokinys rūpasmimpi nibbindati nusivilia materija, vedanāyapi nibbindati nusivilia jausmu, saññāyapi nibbindati nusivilia suvokimu, saṅkhāresupi nibbindati nusivilia proto dariniais viññāṇasmimpi nibbindati ir nusivilia sąmone. Nibbindaṃ virajjati Nusivylus užgęsta potraukis. virāgā vimuccati Užgesus potraukiui išsilaisvinama. Vimuttasmiṃ vimuttamiti ñāṇaṃ hoti. Išsilaisvinus ateina supratimas: „Išsilaisvinęs“. ‘Khīṇā jāti, „Panaikintas gimimas, vusitaṃ brahmacariyaṃ nugyventas šventas gyvenimas, kataṃ karaṇīyaṃ padaryta tai, kas turi būti padaryta, nāparaṃ itthattāyā’ti nebebus daugiau šio būvio“, pajānātī”ti jis supranta.

Idamavoca bhagavā. Tai pasakė Palaimintasis. Attamanā pañcavaggiyā bhikkhū Pamalonintas vienuolių penketukas bhagavato bhāsitaṃ abhinanduṃ [abhinandunti (ka.)] džiaugėsi Palaimintojo kalba.

Imasmiñca pana veyyākaraṇasmiṃ bhaññamāne Bet tuo pat metu, kai buvo duodamas šis išaiškinimas, išdėstymas, pañcavaggiyānaṃ bhikkhūnaṃ vienuolių penketuko anupādāya āsavehi cittāni vimucciṃsūti. protai dėl neprisirišimo išsilaisvino nuo „užkratų“.