Dovanos (Dānasuttaṃ, Iti 1.26)

Aš girdėjau, jog tai pasakė Palaiminasis, taip pasakė Arahantas:

Vienuoliai, jei būtybės žinotų taip, kaip aš tai žinau, kokius vaisius neša dovanų dalinimas, nedavę, jie nevalgytų, jie neleistų, kad jų protą užvaldytų šykštumo dėmė. Ir kai būtų kam duoti, jie paskutiniu kąsniu, paskutiniu gabaliuku dalintųsi. Bet dėl to, vienuoliai, kad būtybės nežino taip, kaip aš tai žinau, kokius vaisius neša dovanų dalinimas, jie valgo neduodami, bei leidžia, kad jų protą užvaldytų šykštumo dėmė. Tai yra Palaimintojo pasakytų žodžių prasmė. Ir štai kas apie tai sakoma:

Jei būtybės žinotų, ką pasakė Didis Išminčius,
kokius didžius vaisius neša dalinimasis,
tyru protu jie pašalintų šykštumo dėmę.
Jie tinkamu laiku duotų tauriesiems,
ten dovanos neša didį vaisių.
Davę maisto dovaną tiems, kas vertas dovanų,
daugelis aukotojų, kai palieka žmonių pasaulį, atgimsta danguje.
Ten atgimę jie džiaugiasi, mėgaujasi malonumais.
Būdami Nešykštus, jie patiria dalinimosi vaisius.\

Tai taip pat to, ką pasakė Palaimintasis prasmė. Taip aš girdėjau.

Dānasuttaṃ (Suta apie dovanas)

vuttañhetaṃ bhagavatā, vuttamarahatāti me sutaṃ — Aš girdėjau, jog tai pasakė Palaiminasis, taip pasakė Arahantas:

“evañ ce, bhikkhave, sattā jāneyyuṃ dānasaṃvibhāgassa vipākaṃ yathā ‘haṃ jānāmi, Vienuoliai, jei būtybės žinotų taip, kaip aš tai žinau, kokius vaisius neša dovanų dalinimas, na adatvā bhuñjeyyuṃ, na ca nesaṃ maccheramalaṃ cittaṃ pariyādāya tiṭṭheyya. nedavę, jie nevalgytų, jie neleistų, kad jų protą užvaldytų šykštumo dėmė. yo pi nesaṃ assa carimo ālopo carimaṃ kabaḷaṃ, tato pi na asaṃvibhajitvā bhuñjeyyuṃ, sace nesaṃ paṭiggāhakā assu. Ir kai būtų kam duoti, jie paskutiniu kąsniu, paskutiniu gabaliuku dalintųsi. yasmā ca kho, bhikkhave, sattā na evaṃ jānanti dānasaṃvibhāgassa vipākaṃ yathāhaṃ jānāmi, Bet dėl to, vienuoliai, kad būtybės nežino taip, kaip aš tai žinau, kokius vaisius neša dovanų dalinimas, tasmā adatvā bhuñjanti, maccheramalañca nesaṃ cittaṃ pariyādāya tiṭṭhatī”ti. jie valgo neduodami, bei leidžia, kad jų protą užvaldytų šykštumo dėmė. etam atthaṃ bhagavā avoca. Tai yra Palaimintojo pasakytų žodžių prasmė. tatth’ etaṃ iti vuccati — Ir štai kas apie tai sakoma:

“evaṃ ce sattā jāneyyuṃ, yathāvuttaṃ mahesinā.
Jei būtybės žinotų, ką pasakė Didis Išminčius,
vipākaṃ saṃvibhāgassa, yathā hoti mahapphalaṃ.
kokius didžius vaisius neša dalinimasis,
“vineyya maccheramalaṃ, vippasannena cetasā.
tyru protu jie pašalintų šykštumo dėmę.
dajjuṃ kālena ariyesu, yattha dinnaṃ mahapphalaṃ.
Jie laiku duotų tauriesiems, ten dovanos neša didį vaisių.
“annañca datvā bahuno, dakkhiṇeyyesu dakkhiṇaṃ.
Davę maisto dovaną tiems, kas vertas dovanų,
ito cutā manussattā, saggaṃ gacchanti dāyakā.
daugelis aukotojų, kai palieka žmonių pasaulį, atgimsta danguje.
“te ca saggaṃ gatā tattha, modanti kāmakāmino.
Ten atgimę jie džiaugiasi, mėgaujasi malonumais.
vipākaṃ saṃvibhāgassa, anubhonti amaccharā”ti.
Būdami nešykštus, jie patiria dalinimosi vaisius.

ayam pi attho vutto bhagavatā, iti me sutanti. Tai taip pat to, ką pasakė Palaimintasis prasmė. Taip aš girdėjau.