Atidumas kūnui (Kāyagatāsatisuttaṃ, MN 119)

Lietuvių Pali -Lietuvių

Įžanga

Taip aš girdėjau: vieną kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Savathėje Džetos girioje Anathapindikos vienuolyne. Tada gi, vienuolių daugybei sugrįžus iš aukų rinkimo, jiems susirinkus po valgio, susėdus susirinkimų salėje, kilo tokios kalbos: “Draugai, kaip nuostabu, draugai, tiesiog neįtikėtina tai, kad, pasak Palaimintojo, žinančiojo, matančiojo, arahanto, visiškai nušvitusiojo, išlavintas dažnai praktikuotas atidumas kūnui atneša didžius vaisius, didžią palaimą!” Ir štai čia ši vienuolių kalba buvo pertraukta, nes tada gi vakare Palaimintasis, sugrįžęs iš atokios vietos, nuėjo į susirinkimų salę, atėjęs atsisėdo į paruoštą jam vietą. Sėdėdamas gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolius:

-Vienuoliai, apie ką kalbėti čia dabar esate susisėdę? Apie ką buvo jūsų kalba, kuri buvo pertraukta?

-Štai, Gerbiamasis, mums, sugrįžus iš aukų rinkimo, po valgio susirinkus, susėdus susirinkimų salėje, kilo tokios kalbos: “Draugai, kaip nuostabu, draugai, tiesiog neįtikėtina tai, kad, pasak Palaimintojo, žinančiojo, matančiojo, arahanto, visiškai nušvitusiojo, išlavintas, dažnai praktikuotas atidumas kūnui atneša didžius vaisius, didžią palaimą!”

Atidumo kūnui lavinimas

-Ir kaip, vienuoliai, lavinamas, dažnai praktikuojamas atidumas kūnui, atnešantis didžius vaisius, didžią palaimą?

  1. Štai, vienuolis nuėjęs į mišką, po medžiu ar į atokią patalpą, atsisėda sukryžiavęs kojas, laikydamas kūną tiesiai, sutelkęs atidumą priešais save. Jis atidžiai įkvepia, atidžiai iškvepia; ilgai įkvėpdamas jis žino – “įkvepiu ilgai”, ilgai iškvėpdamas jis žino – “iškvepiu ilgai”; trumpai įkvėpdamas jis žino – “įkvepiu trumpai”, trumpai iškvėpdamas jis žino – “iškvepiu trumpai”; jis mokosi: “įkvėpsiu patirdamas visą kūną”, jis mokosi: “iškvėpsiu patirdamas visą kūną”; jis mokosi: “įkvėpsiu nuramindamas kūno darinius”, jis mokosi: “iškvėpsiu nuramindamas kūno darinius”.
    Jam taip gyvenant, būnant budriam, entuziastingam, energingam, paliekami prisiminimai ir mintys apie namus. Kai jie yra pašalinti, protas viduje nusistovi, nurimsta, susikaupia, [ir tai] sukelia susitelkimą. Taip vienuolis lavina atidumą kūnui.

  2. Ir vėlgi, vienuoliai, vienuolis eidamas žino – “aš einu”, stovėdamas žino – “aš stoviu”, sėdėdamas žino – “aš sėdžiu” arba gulėdamas žino – “aš guliu”. Ir kokioje pozoje jo kūnas bebūtų – jis tai žino.
    Jam taip gyvenant, būnant budriam, entuziastingam, energingam, paliekami prisiminimai ir mintys apie namus. Kai jie yra pašalinti, protas viduje nusistovi, nurimsta, susikaupia, [ir tai] sukelia susitelkimą. Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  3. Ir vėlgi, vienuoliai, vienuolis, kai eina į priekį ir kai eina atgal – tai aiškiai suprasdamas, kai žiūri į priekį ir kai žiūri į šalis – tai aiškiai suprasdamas, kai sulenkia ir kai ištiesia [galūnes] – tai aiškiai suprasdamas, kai dėvi apdarus ir kai neša dubenį aukoms – tai aiškiai suprasdamas, kai valgo, geria, kramto ir kai ragauja – tai aiškiai suprasdamas, kai tuštinasi ir kai šlapinasi – aiškiai suprasdamas, kai eina, stovi, sėdi, guli, pabunda, kalba ir kai tyli – tai aiškiai suprasdamas.
    Jam taip gyvenant, būnant budriam, entuziastingam, energingam, paliekami prisiminimai ir mintys apie namus. Kai jie yra pašalinti, protas viduje nusistovi, nurimsta, susikaupia, [ir tai] sukelia susitelkimą. Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  4. Ir vėlgi, vienuoliai, vienuolis į viršų nuo kojų padų, žemyn nuo galvos plaukų mintyse apžiūri šitą patį kūną, padengtą oda, pilną visokiausių nešvarumų: “Šiame kūne yra: galvos plaukai, kūno plaukai, nagai, dantys, oda, mėsa, sausgyslės, kaulai, čiulpai, inkstai, širdis, kepenys, pleura, blužnis, plaučiai, žarnos, virškinamasis traktas, skrandžio turinys, išmatos, tulžis, gleivės, pūliai, kraujas, prakaitas, lašiniai, ašaros, riebalai, seilės, snargliai, sąnarinis tepalas, šlapimas.”
    Sakykime, būtų maišas, turintis dvi angas, pilnas visokiausių grūdų, tokių kaip: basmati ryžiai, nevalyti ryžiai, pupos, pupuolės, sezamo sėklos, valyti ryžiai. Jį atidaręs, apžiūrėtų turintis akis žmogus: “Tai basmati ryžiai, tai nevalyti ryžiai, tai pupos, tai pupuolės, tai sezamo sėklos, tai valyti ryžiai”. Lygiai gi taip vienuolis į viršų nuo kojų padų, žemyn nuo galvos plaukų mintyse apžiūri šitą patį kūną, padengtą oda, pilną visokiausių nešvarumų: “Šiame kūne yra: galvos plaukai, kūno plaukai, nagai, dantys, oda, mėsa, sausgyslės, kaulai, čiulpai, inkstai, širdis, kepenys, pleura, blužnis, plaučiai, žarnos, virškinamasis traktas, skrandžio turinys, išmatos, tulžis, gleivės, pūliai, kraujas, prakaitas, lašiniai, ašaros, riebalai, seilės, snargliai, sąnarinis tepalas, šlapimas.”
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  5. Ir vėlgi, vienuoliai, vienuolis šitame pačiame kūne, kad ir kaip šis būtų išsidėstęs, kokioje pozoje bebūtų, mintyse peržiūri elementus: “Šiame kūne yra: žemės elementas, vandens elementas, ugnies elementas, vėjo elementas.”
    Sakykime, įgudęs skerdikas ar skerdiko padėjėjas išdorojęs karvę, padalinęs [ją] į dalis, sėdėtų kryžkelėje. Lygiai gi taip vienuolis šitame pačiame kūne, kad ir kaip šis būtų išsidėstęs, kokioje pozoje bebūtų, mintyse peržiūri elementus: “Šiame kūne yra: žemės elementas, vandens elementas, ugnies elementas, vėjo elementas.”
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  6. Ir vėlgi, vienuoliai, sakykime, vienuolis matytų išmestą kapinėse kūną, vienos dienos senumo, dviejų dienų senumo ar trijų dienų senumo, ištinusį, pamėlynavusį, supūliavusį. Jis sulygina šitą patį kūną [su savo]: “Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia [jo] ateitis, [jis] to neišvengs.”
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.
  7. Ir vėlgi, vienuoliai, sakykime, vienuolis matytų išmestą kapinėse kūną, ėdamą varnų ar vanagų, ėdamą maitvanagių ar garnių, ėdamą šunų ar tigrų, ėdamą laukinių žvėrių ar šakalų, ėdamą daugybės vabzdžių. Jis sulygina šitą patį kūną [su savo]: “Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia [jo] ateitis, [jis] to neišvengs.”
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.
  8. Ir vėlgi, vienuoliai, sakykime, vienuolis matytų išmesto kapinėse kūno griaučius su kraujais ir mėsom, sujungtus sausgyslėmis… griaučius, išteptus kraujais, be mėsų, sujungtus sausgyslėmis… griaučius be kraujo ir mėsų, sujungtus sausgyslėmis… griaučius be jungiančių sausgyslių, išmėtytus į visas puses: vienur rankų kaulai, kitur padikaulai, vienur kulkšnies kaulai, kitur blauzdikauliai, vienur šlaunikauliai, kitur dubenkaulis, vienur šonkauliai, kitur stuburkaulis, vienur raktikauliai, kitur kaklo kaulai, vienur žandikaulis, kitur dantys, dar kitur kaukolė. Jis sulygina šitą patį kūną [su savo]: “Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia [jo] ateitis, [jis] to neišvengs.”
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  9. Ir vėlgi, vienuoliai, sakykime, vienuolis matytų kūno, išmesto kapinėse, baltus kaulus, įgavusius kriauklės spalvą… pasenusių kaulų krūvą… supuvusius kaulus, pavirtusius dulkėmis. Jis sulygina šitą patį kūną [su savo]: “Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia [jo] ateitis, [jis] to neišvengs.”
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  10. Ir vėlgi, vienuoliai, vienuolis, atsiskyręs nuo juslinių malonumų, atsiskyręs nuo nedorų būsenų, pasiekia pirmąją džhaną, kuri yra su pirminiu pritaikymu, ilgalaikiu taikymu, su dėl atsiskyrimo gimusiais džiaugsmu ir laime, ir būna joje. Dėl atsiskyrimo gimusiais džiaugsmu ir laime, jis šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl atsiskyrimo gimę džiaugsmas ir laimė.
    Sakykime, įgudęs maudyklos patarnautojas ar maudyklos patarnautojo padėjėjas, pribėręs muilo miltelių į bronzinį indą, pašlakstydamas vandeniu, suminkytų juos į vieną muilo gabalą taip, kad tas būtų permirkęs, išmirkęs, suvilgytas iš vidaus ir iš išorės, bet nevarvėtų. Lygiai gi taip vienuolis dėl atsiskyrimo gimusiais džiaugsmu ir laime šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl atsiskyrimo gimę džiaugsmas ir laimė.
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  11. Ir vėlgi, vienuoliai, kai liaunasi pradinis pritaikymas ir ilgalaikis taikymas, vienuolis, su iš vidaus nurimusiu protu, sutelktu į vieną [objektą], pasiekia antrąją džhaną, kuri yra be pradinio pritaikymo, be ilgalaikio taikymo, su dėl susitelkimo gimusiais džiaugsmu ir laime, ir būna joje. Dėl susitelkimo gimusiais džiaugsmu ir laime jis šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl susitelkimo gimę džiaugsmas ir laimė.
    Sakykime, būtų gilus ežeras su gilumine versme, į kurį neįtekėtų vanduo nei iš rytinės pusės, nei iš pietinės pusės, nei iš vakarinės pusės, nei iš šiaurinės pusės, nei [virš kurio] laikas nuo laiko stipriai palytų. Tada gi iš to ežero šaltos versmės trykštantis šaltas vanduo tą patį ežerą užlietų, užpildytų, pripildytų, perskverbtų taip, kad tame ežere neliktų nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs šaltas vanduo. Lygiai gi taip vienuolis dėl susitelkimo gimusiais džiaugsmu ir laime šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl susitelkimo gimę džiaugsmas ir laimė.
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  12. Ir vėlgi, vienuoliai, išblėsus džiaugsmui, vienuolis būna pusiausviro proto, atidus ir aiškiai suprantantis bei kūnu patiriantis laimę. Jis pasiekia trečiąją džhaną ir būna joje, taurieji nupasakoja tai taip: “Jis būna laimingas, pusiausviras ir atidus”. Laime be džiaugsmo jis šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekusi ši laimė be džiaugsmo.
    Sakykime, žydrų, raudonų ar baltų lotosų tvenkinyje, kurie nors žydri, raudoni ar balti lotosai, gimę vandenyje, užaugę vandenyje, nepakiltų virš vandens, taptų panardinti vandenyje. Jie nuo viršaus ir iki pat šaknų šaltu vandeniu būtų užlieti, užpildyti, pripildyti, perskverbti taip, kad tuose žydruose, raudonuose ar baltuose lotosuose neliktų nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs šaltas vanduo. Lygiai gi taip vienuolis laime be džiaugsmo šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekusi ši laimė be džiaugsmo.
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

  13. Ir vėlgi, vienuoliai, vienuolis, atsisakęs malonių ir nemalonių pojūčių, peržengęs ankstesnę laimę ir nusiminimą, pasiekia ketvirtąją džhaną, be nemalonių ir malonių pojūčių, su atidumu išgryninta [proto] pusiausvyra, ir būna joje, jis sėdi persmelkęs visą šitą patį kūną švariu, tyru protu taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs švarus, tyras protas.
    Sakykime, žmogus būtų visas apdengtas baltu audeklu, jo kūne neliktų nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs baltas audeklas. Lygiai gi taip vienuolis sėdi, persmelkęs visą šitą patį kūną švariu, tyru protu taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs švarus, tyras protas.
    Jam taip gyvenant, būnant budriam… Taip vienuolis taip pat lavina atidumą kūnui.

Išlavinto ir neišlavinto atidumo kūnui pasekmės

Vienuoliai, bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, aprėpia bet kokias doras būsenas, padedančias išminčiai. Panašiai, vienuoliai, kaip bet kas, paskleidęs protą virš didžiojo vandenyno, aprėpia bet kokias upeles, įtekančias į vandenyną, lygiai gi, vienuoliai, taip bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, aprėpia bet kokias doras būsenas, padedančias išminčiai.

Vienuoliai, bet ką, kas neišlavino, nepraktikavo dažnai atidumo kūnui, Mara gali nugramzdinti, Mara gali rasti jame paramą. Sakykime, žmogus sviestų sunkų akmens rutulį į drėgno molio krūvą. Vienuoliai, kaip jūs manote, ar tą sunkų akmens rutulį galėtų nugramzdinti drėgno molio krūva?

-Taip, Gerbiamasis.

-Lygiai gi, vienuoliai, taip bet ką, kas neišlavino, dažnai nepraktikavo atidumo kūnui, Mara gali nugramzdinti, Mara gali rasti jame paramą. Sakykime, būtų sausa, išdžiūvusi malka [išdžiūvusi išmesta į vandens telkinio krantą, į sausumą]. Ateitų žmogus pasiėmęs geriausios kokybės lazdelę ugniai įžiebti [galvodamas]: “Įžiebsiu ugnį, iššauksiu liepsną”. Vienuoliai, kaip jūs manote, ar tas žmogus tą sausą, išdžiūvusią malką trindamas geriausios kokybės lazdele įžiebtų ugnį, iššauktų liepsną?

-Taip, Gerbiamasis.

-Lygiai gi, vienuoliai, taip bet ką, kas neišlavino, dažnai nepraktikavo atidumo kūnui, Mara gali nugramzdinti, Mara gali rasti jame paramą. Sakykime, ant laikiklio stovėtų tuščias, dykas puodas vandeniui ir ateitų žmogus nešinas vandeniu. Vienuoliai, kaip jūs manote, ar galėtų tas žmogus vandenį supilti [į puodą]?

-Taip, Gerbiamasis.

-Lygiai gi, vienuoliai, taip bet ką, kas neišlavino, dažnai nepraktikavo atidumo kūnui, Mara gali nugramzdinti, Mara gali rasti jame paramą. Vienuoliai, bet ko, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, Mara negali nugramzdinti, Mara negali rasti jame paramos. Sakykime, žmogus sviestų lengvą siūlų kamuolį į kieto medžio stulpą, laikantį skersinį kartį. Vienuoliai, kaip jūs manote, ar tas žmogus tą lengvą siūlų kamuolį galėtų nugramzdinti kieto medžio stulpe, laikančiame skersinį kartį?

-Tai gi ne, Gerbiamasis.

-Lygiai gi, vienuoliai, taip bet ko, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, Mara negali nugramzdinti, Mara negali rasti jame paramos. Sakykime, būtų drėgna malka su syvais [su syvais išmesta į vandens telkinio krantą, į sausumą]. Ateitų žmogus pasiėmęs geriausios kokybės lazdelę ugniai įžiebti [galvodamas]: “Įžiebsiu ugnį, iššauksiu liepsną”. Vienuoliai, kaip jūs manote, ar tas žmogus tą drėgną malką su syvais trindamas paimta geriausios kokybės lazdele įžiebtų ugnį, iššauktų liepsną?

-Tai gi ne, Gerbiamasis.

-Lygiai gi, vienuoliai, taip bet ko, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, Mara negali nugramzdinti, Mara negali rasti jame paramos. Sakykime, ant laikiklio stovėtų iki viršaus, iki krašto pripildytas puodas su vandeniu ir ateitų žmogus nešinas vandeniu. Vienuoliai, kaip jūs manote, ar galėtų tas žmogus vandenį supilti [į puodą]?

-Tai gi ne, Gerbiamasis.

-Lygiai gi, vienuoliai, taip bet ko, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, Mara negali nugramzdinti, Mara negali rasti jame paramos. Vienuoliai, bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, nukreipęs protą bet kokių tiesiogiai pažintinų dalykų link tam, kad juos tiesiogiai pažintų, tam esant pagrindui, tampa jų liudytoju. Sakykime, ant laikiklio stovėtų iki viršaus, iki krašto pripildytas puodas vandeniui. Jei stiprus žmogus kaip nors jį palenktų, ar vanduo ištekėtų?

-Taip, Gerbiamasis.

-Lygiai gi taip, bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, nukreipęs protą bet kokių tiesiogiai pažintinų dalykų link tam, kad juos tiesiogiai pažintų, tam esant pagrindui, tampa jų liudytoju. Sakykime, lygiame žemės plote būtų keturi iki viršaus, iki kraštų pripildyti vandens tvenkiniai, atitverti užtvankomis. Jei stiprus žmogus kaip nors užtvanką atidarytų, ar vanduo ištekėtų?

-Taip, Gerbiamasis.

-Lygiai gi taip bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, nukreipęs protą bet kokių tiesiogiai pažintinų dalykų link tam, kad juos tiesiogiai pažintų, tam esant pagrindui, tampa jų liudytoju. Sakykime, lygioje žemėje, kryžkelėje stovėtų vežimas pakinkytas geros veislės arkliu [ir su šalia] paguldytu rimbu. Ant jo užsilipęs įgudęs arklininkas, arklių tramdytojas, pasiėmęs vežėčias į kairę ranką, o rimbą į dešinę ranką, pajudėtų kai panorėjęs, kur panorėjęs, ir į priekį, ir atgal. Lygiai gi taip bet kas, kas išlavino, dažnai praktikavo atidumą kūnui, nukreipęs protą bet kokių tiesiogiai pažintinų dalykų link tam, kad juos tiesiogiai pažintų, tam esant pagrindui, tampa jų liudytoju.

Atidumo kūnui nauda

Vienuoliai, kai atidumas kūnui yra taikomas, lavinamas, dažnai praktikuojamas, padarytas priemone, padarytas pagrindu, įkūnytas, įtvirtintas, gerai atliekamas, yra lauktina dešimtalypė nauda.

  1. Įveikiami yra nepasitenkinimas [meditacija] ir pasigėrėjimas [jusliniais malonumais], jo neužvaldo nepasitenkinimas, jis būna kilusio nepasitenkinimo nugalėtoju.
  2. Įveikiami yra baimė ir bijojimas. Jo neapima baimė ir bijojimas, jis būna kilusių baimės ir bijojimo nugalėtoju.
  3. Jis pakelia šaltį, karštį, alkį, troškulį, kontaktą su gyliais, uodais, vėju, saulės kepinimu, ropliais. Jis yra pakantus blogiems žodžiams, kalbėjimo būdams, nešantiems blogį, kilusiems kūno skausmingiems, aštriems, šiurkštiems, žiauriems, nemaloniems, nemieliems, atimantiems gyvybę pojūčiams.
  4. Kai tik panorėjęs, nesunkiai, be vargo jis gali patirti keturias džhanas, sudarančias aukštesnį protą ir dėl to laimingą buvimą čia ir dabar.
  5. Jis pažįsta įvairius viršžmogiškus gebėjimus. Iš vieno pasidaro daugeliu, iš daugelio, pasidaro vienas; pasirodo… {žr. DN 2.26} gali valdyti [savo] kūną ligi pat Brahmų pasaulių.
  6. Išgrynintu viršžmogišku dieviškos ausies elementu girdi tiek dėvų, tiek ir žmonių garsus, ir arti, ir toli.
  7. Kitų būtybių, kitų asmenų protą apgaubęs savuoju pažįsta: protą su geiduliu jis žino kaip „protas su geiduliu“, protą be geidulio… protą su bjaurėjimusi… protą be bjaurėjimosi… protą su klydimu… protą be klydimo… susitraukusi protą… išsiblaškiusį protą… didumą pasiekusį protą… didumos nepasiekusį protą… pralenkiamą protą… nepralenkiamą protą… sutelktą protą… nesutelktą protą… išsilaisvinusį protą… neišsilaisvinusį protą jis žino kaip „neišsilaisvinęs protas“.
  8. Jis prisimena daugelį praeitų gyvenimų, t.y. vieną gimimą, du gimimus… {žr. DN 2.29} taip jis išsamiai, su buitiškomis detalėmis prisimena daugelį praeitų gyvenimų.
  9. Išgryninta viršžmogiška dieviška akimi mato, kaip mirusios būtybės atgimsta žemesnėmis, aukštesnėmis, gražiomis, negražiomis, geroje vietoje, blogoje vietoje, jis žino, kaip būtybių gyvenimų eiga priklauso nuo jų veiksmų.
  10. Sunaikinęs ydingus polinkius, pats tiesiogine patirtimi pažinęs, be ydingų polinkių čia ir dabar įžengia į proto išsilaisvinimą, išsilaisvinimą išmintimi, ir būna jame.

Vienuoliai, kai atidumas kūnui yra taikomas, lavinamas, dažnai praktikuojamas, padarytas priemone, padarytas pagrindu, įkūnytas, įtvirtintas, gerai atliekamas, yra lauktina ši dešimtalypė nauda.”
Tai pasakė Palaimintasis. Pamaloninti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo kalba.