Didžioji sutra apie kančios krūvą (Mahādukkhakkhandhasuttaṃ, MN I.ii.3)

Lietuvių Pali -Lietuvių

Taip aš girdėjau: vieną kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Savathėje, Džetos girioje, Anathapindikos vienuolyne. Tada gi iš ryto būrys vienuolių apsirengę, pasiėmę dubenis aukoms ir viršutinius apdarus, nuėjo į Savathę aukų [rinkti]. Tada gi tie vienuoliai taip pagalvojo: „Dar per anksti eiti į Savathę aukų rinkti, paimsiu ir nuėjsiu į kitatikių klajotojų parką.“ Tada gi tie vienuoliai nuėjo į kitatikių klajotojų parką, nuėję, su tais kitatikiais klajotojais apsikeitė mandagiais sveikinimais. Apsikeitę mandagiais sveikinimais ir draugiškais žodžiais atsisėdo iš šono. Sėdintiems gi iš šono tiems vienuoliams kitatikiai klajotojai štai ką pasakė:
– Draugai, atsiskyrėlis Gotama aiškina visišką juslinių malonumų supratimą, mes irgi aiškiname visišką juslinių malonumų supratimą. Draugai, atsiskyrėlis Gotama aiškina visišką materijos supratimą, mes irgi aiškiname visišką materijos supratimą. Draugai, atsiskyrėlis Gotama aiškina visišką jausmų supratimą, mes irgi aiškiname visišką jausmų supratimą. Koks, draugai, čia skirtumas, kokia skirtis[^1], koks nesutapimas tarp atsiskyrėlio Gotamos ir mūsų Dharmos dėstymo, apmokymo.
Tada gi tie vienuoliai kitatikių klajotojų kalba nei pasidžiaugė, nei ją išpeikė. Nepasidžiaugę, neišpeikę, atsikėlė ir išėjo, [galvodami]: „Sužinosime šios kalbos prasmę, kai būsime šalia Palaimintojo“.

Tada gi tie vienuoliai pavaikščiojo rinkdami aukas Savathėje. Sugrįžę po aukų rinkimo ir pavalgę, nuėjo pas Palaimintąjį. Atėję pasveikino jį ir atsisėdo iš šono, sėdėdami gi iš šono tie vienuoliai štai ką pasakė Palaimintajam:
- Štai, gerbiamasis, mes… kai būsime šalia Palaimintojo.

- Vienuoliai, taip kalbantiems kitatikiams klajotojams turėtų būti pasakyta taip: „Bet kokį gi, draugai, pasitenkinimą teikia jusliniai malonumai, koks pavojus [glūdi juose], kas yra ištrūkimas iš jų? Kokį pasitenkinimą teikia materija, koks pavojus [glūdi joje], kas yra ištrūkimas iš jos? Kokį pasitenkinimą teikia jausmai, koks pavojus [glūdi juose], kas yra ištrūkimas iš jų? Vienuoliai, taip paklausti kitatikiai klajotojai ne tik negalės to paaiškinti, bet ir atsidurs keblioje padėtyje. Kodėl? Todėl kad, vienuoliai, tai nėra jų kompetencija. Vienuoliai, aš nematau pasaulyje su jo dėvais, su Mara, Brahma, su atsiskyrėlių ir brahmanų karta, su jo valdovais ir žmonėmis, nieko kito, kas galėtų patenkinti protą šio klausymo paaiškinimu, bet tik Tathagatą, Tathagatos mokinį arba girdėjusįjį iš jų [atsakymą].

Ir kokį gi, draugai, pasitenkinimą teikia jusliniai malonumai? Vienuoliai, yra šios penkios juslinių malonumų vijos. Kokios penkios? Akimi pažįstamos formos norimos, malonios, žavinčios, iš prigimties mielos, surištos su geismu, gundančios; ausimi pažįstami garsai… nosimi pažįstami kvapai… liežuviu pažįstami skoniai… kūnu pažįstami apčiuopiami objektai norimi, malonūs, žavintys, iš prigimties mieli, surišti su geismu, gundantys. Šios, vienuoliai, yra penkios juslinių malonumų vijos. Vienuoliai, laimė ir malonumas, kurie gimsta dėl penkių juslinių malonumų vijų, yra juslinių malonumų teikiamas pasitenkinimas.

Ir kas gi, vienuoliai, per pavojus [glūdi] jusliniuose malonumuose? Štai, vienuoliai, šeimos žmogus užsidirba pragyvenimui kokiu nors amatu: kad ir buhalterija, apskaita, skaičiavimais, žemdirbyste, prekyba, gyvulininkyste, šaudymu iš lanko, tarnavimu karaliui arba kokiu nors kitu amatu; jam tenka kęsti šaltį, karštį, būti kamuojamam sąlyčio su gyliais, uodais, vėjais, saule, ropliais, [rizikuoti] mirti iš troškulio ir bado. Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus [glūdintis] jusliniuose malonumuose, kančios masė [atsirandanti] per juslinius malonumus, kurios šaltinis yra jusliniai malonumai, priežastis yra jusliniai malonumai, kurios šaknis yra vien jusliniai malonumai.
Jei, vienuoliai, pas tą šeimos žmogų, kuris taip stengėsi, rėžėsi, dėjo pastangas, turtai neateina, jis liūdi, kankinasi, rauda, ašaromis plūsta, jam galva ataušta: „Į vėją mano įrąža, bevaisės mano pastangos. Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus [glūdintis] jusliniuose malonumuose, kančios masė [atsirandanti] per juslinius malonumus, kurios šaltinis yra jusliniai malonumai, priežastis yra jusliniai malonumai, kurios šaknis yra vien jusliniai malonumai.
Jei, vienuoliai, pas tą šeimos žmogų, kuris taip stengėsi, rėžėsi, dėjo pastangas, turtai ateina, jis dėl tų turtų saugojimo patiria galvos skausmą ir stresą: „Ką čia padarius kad mano turtus nei karalius neatimtų, nei vagys nepavogtų, nei ugnis sudegintų, nei vanduo nušluotų, nei nemieli įpėdiniai nepasiimtų?Jam taip saugant, sergėjant, jo turtus karalius atima, arba vagys pavagia, arba ugnis sudegina, arba vanduo nušluoja, arba nemieli įpėdiniai pasiima. Jis liūdi, kankinasi, rauda, ašaromis plūsta, jam galva ataušta: „Net to, kas buvo mano, ir to nebeturiu!“ Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus… yra vien jusliniai malonumai.

Ir vėl gi, vienuoliai, dėl juslinių malonumų… karaliai ginčijasi su karaliais, kšatrijai ginčijasi su kšatrijais, brahmanai ginčijasi su brahmanais, namų šeimininkai ginčijasi su namų šeimininkais, motinos ginčijasi su vaikais, vaikai ginčijasi su motinomis, tėvai ginčijasi su vaikais, vaikai ginčijasi su tėvais, broliai ginčijasi su broliais, broliai ginčijasi su sesėmis, sesės ginčijasi su broliais, draugai ginčijasi su draugais. Per tuos kivirčus, barnius ir ginčus jie puola vieni kitus rankomis, akmenimis, pagaliais ar peiliais. Jie taip gauna galą arba patiria kone mirtiną skausmą. Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus… vien jusliniai malonumai. Ir vėl gi, vienuoliai, dėl juslinių malonumų… pasiėmę kardą, užsidėję lanką ir strėlinę, susirenka priešininkai mūšio lauke ir leidžiasi šaudyti strėles, mojuoti durklais ir švytuoti kardais. Ten jie pašaunami strėlėmis, persmeigiami durklais, ir jų galvos nukertamos kardais. Jie taip gauna galą arba patiria kone mirtiną skausmą. Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus… vien jusliniai malonumai.
Ir vėl gi, vienuoliai, dėl juslinių malonumų… pasiėmę kardą, užsidėję lanką ir strėlinę, po išteptomis gynybinėmis sienomis [žmonės] leidžiasi šaudyti strėles, mojuoti durklais ir švytuoti kardais. Ten jie pašaunami strėlėmis, persmeigiami durklais, apipilami mėšlu [verdančiu skysčiu], sutraiškomi, ir jų galvos nukertamos kardais. Jie taip gauna galą arba patiria kone mirtiną skausmą. Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus… vien jusliniai malonumai.

Ir vėl gi, vienuoliai, dėl juslinių malonumų… įsilaužiama į namus, plėšiami turtai, plėšikaujama, pakelėse tykojami keliauninkai, suviliojamos kitų žmonos. Kai taip darančius sugauna, karaliai jiems paskiria įvairias bausmes: plakti botagais, vanoti rykštėmis, lupti lazdomis, nupjauti rankas, nupjauti kojas, nupjauti rankas ir kojas, nupjauti ausis, nupjauti nosį, nupjauti ausis ir nosį, kankinti „košės puodu“, „nušveistos kriauklės nuskutimu“, „Rahu burna“, „ugnies girlianda“, „degančia ranka“, „pintu diržu“, „žievės apdaru“, „antilope“, „mėsos kabliais“, „monetomis“, „šarmo vonia“, „strypo sukimu“, „šiaudine kėde“, apipilti verdančiu aliejumi, atiduoti šunims sudraskyti, pasodinti ant kuolo, kardu galvą nukirsti. Jie taip gauna galą arba patiria kone mirtiną skausmą. Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus… vien jusliniai malonumai.
Ir vėl gi, vienuoliai, dėl juslinių malonumų… atliekami blogi poelgiai kūnu, kalba, protu. O atlikusieji blogus poelgius kūnu, kalba, protu, po kūno žūties, po mirties atgimsta nelaimingoje sferoje, blogoje vietoje, kančių sferoje, pragare. Tai irgi, vienuoliai, yra čia ir dabar matomas pavojus [glūdintis] jusliniuose malonumuose, kančios masė [atsirandanti] per juslinius malonumus, kurios šaltinis yra jusliniai malonumai, priežastis yra jusliniai malonumai, kurios šaknis yra vien jusliniai malonumai.

Ir kas, vienuoliai, yra ištrūkimas iš juslinių malonumų? Vienuoliai, juslinių malonumų norėjimo ir geismo panaikinimas, pašalinimas – tai yra ištrūkimas iš juslinių malonumų.
Vienuoliai, bet koks atsiskyrėlis ar brahmanas taip juslinių malonumų [teikiamą] pasitenkinimą kaip „pasitenkinimas“, pavojų kaip „pavojus“, ištrūkimą kaip „ištrūkimas“ nežinantis kaip tai yra iš tikrųjų, kad jis pats visiškai suprastų juslinius malonumus ar nukreiptų kitą eiti keliu, vedančiu į juslinių malonumų visišką supratimą, tai yra neįmanoma. Betgi, vienuoliai, bet koks atsiskyrėlis ar brahmanas taip juslinių malonumų [teikiamą] pasitenkinimą kaip „pasitenkinimas“, pavojų kaip „pavojus“, ištrūkimą kaip „ištrūkimas“ žinantis kaip tai yra iš tikrųjų, kad jis pats visiškai suprastų juslinius malonumus ar nukreiptų kitą eiti keliu, vedančiu į juslinių malonumų visišką supratimą, tai yra įmanoma.

Ir kokį, vienuoliai, pasitenkinimą teikia materija? Sakykime, vienuoliai, kšatrijų, brahmanų ar namų šeimininko šeimoje būtų panelė penkiolikos metų ar šešiolikos metų, ne per aukšta ir ne per žema, ne per liesa ir ne per stora, ne per tamsi ir ne per balta. Ar tuomet jos grožis ir dailumas būtų didžiausi? Taip, gerbiamasis. Vienuoliai, dėl grožio ir dailumo kylantys laimė ir malonumas – yra materijos teikiamas pasitenkinimas.
Ir kas gi, vienuoliai, per pavojus [glūdi] materijoje? Štai, vienuoliai, tą pačią moterį pamatytų kažkada vėliau aštuoniasdešimtmetę, devyniasdešimtmetę, šimtametę, pasenusią, sulinkusią lyg gegnė, pakumpusią, besiremiančią į lazdą, svyruojančią, kai eina, ligotą, kurios jaunystė praėjo, subyrėjusiais dantimis, žilais plaukais, retais plaukais, praplikusią, išėjusiu dėmėmis kūnu. Kaip jūs manote, vienuoliai, ar tie jos ankstesni grožis ir dailumas pranyko, ir glūdintis pavojus pasireiškė?
-Taip gerbiamasis.
-Tai taip pat, vienuoliai, yra pavojus [glūdintis] materijoje.
Ir vėl gi, vienuoliai, tą pačią moterį pamatytų sergančią, negalios kamuojamą, ligos pakirstą, gulinčią savo pačios šlapime ir išmatose, vieni jai padėtų atsikelti, kiti - atsigulti į lovą. Kaip jūs manote, vienuoliai, tie jos ankstesni grožis ir dailumas pranyko, ir glūdintis pavojus pasireiškė?
-Taip gerbiamasis.
-Tai taip pat, vienuoliai, yra pavojus [glūdintis] materijoje.
Ir vėl gi, vienuoliai, tos pačios moters kūną pamatytų išmestą kapinėse: vienos dienos senumo, dviejų dienų senumo ar trijų dienų senumo ištinusį, pamėlynavusį, supūliavusį. Kaip jūs manote, vienuoliai, tie jos ankstesni grožis ir dailumas… pavojus [glūdintis] materijoje.
Ir vėl gi, vienuoliai, tos pačios moters kūną pamatytų išmestą kapinėse: ėdamą varnų ar ėdamą vanagų, ėdamą maitvanagių ar ėdamą garnių, ėdamą šunų ar ėdamą tigrų, ėdamą laukinių žvėrių ar ėdamą šakalų, ėdamą daugybės kirminų. Kaip jūs manote, vienuoliai, tie jos ankstesni grožis ir dailumas… yra pavojus [glūdintis] materijoje.
Ir vėl gi, vienuoliai, tos pačios moters kūną pamatytų išmestą kapinėse: [jo] griaučius su kraujais ir mėsomis sujungtus sausgyslėmis, griaučius išteptus kraujais be mėsų sujungtus sausgyslėmis, griaučius be kraujo ir mėsų sujungtus sausgyslėmis, griaučius be jungiančių sausgyslių išmėtytus į visas puses: vienur rankų kaulai, kitur padikaulai, vienur kulkšnies kaulai, kitur blauzdikauliai, vienur šlaunikaulis, kitur dubenkaulis, vienur šonkauliai, kitur stuburkaulis, vienur raktikaulis, kitur kaklo kaulai, vienur žandikaulis, kitur dantys, dar kitur kaukolė. Kaip jūs manote, vienuoliai, tie jos ankstesni grožis ir dailumas… pavojus [glūdintis] materijoje. Ir vėl gi, vienuoliai, tos pačios moters kūną pamatytų išmestą kapinėse: [jos] baltus kaulus įgavusius kriauklės spalvą, pasenusių kaulų krūvą, supuvusius kaulus pavirtusius dulkėmis. Kaip jūs manote, vienuoliai, tie jos ankstesni grožis ir dailumas pranyko, ir glūdintis pavojus pasireiškė?
-Taip gerbiamasis.
-Tai taip pat, vienuoliai, yra pavojus [glūdintis] materijoje.
Ir kas, vienuoliai, yra ištrūkimas iš materijos? Vienuoliai, materijos norėjimo ir geismo panaikinimas, pašalinimas – tai yra ištrūkimas iš materijos.
Vienuoliai, bet koks atsiskyrėlis ar brahmanas taip materijos [teikiamą] pasitenkinimą kaip „pasitenkinimas“, pavojų kaip „pavojus“, ištrūkimą kaip „ištrūkimas“ nežinantis kaip tai yra iš tikrųjų, kad jis pats visiškai suprastų materiją ar nukreiptų kitą eiti keliu, vedančiu į visišką materijos supratimą, tai yra neįmanoma. Betgi, vienuoliai, bet koks atsiskyrėlis ar brahmanas taip materijos [teikiamą] pasitenkinimą kaip „pasitenkinimas“, pavojų kaip „pavojus“, ištrūkimą kaip „ištrūkimas“ žinantis kaip tai yra iš tikrųjų, kad jis pats visiškai suprastų materiją ar nukreiptų kitą eiti keliu, vedančiu į visišką materijos supratimą, tai yra įmanoma.

Ir kokį, vienuoliai, pasitenkinimą teikia jausmai? Štai, vienuoliai, vienuolis atsiskyręs nuo juslinių malonumų, atsiskyręs nuo nedorų būsenų, pasiekia pirmąją džhaną, kurioje yra minties prijungimas, minties išlaikymas bei dėl atsiskyrimo gimę džiaugsmas ir laimė, ir būna joje. Vienuoliai, kuomet vienuolis atsiskyręs nuo juslinių malonumų, atsiskyręs nuo nedorų būsenų pasiekia pirmąją džhaną, kurioje yra minties prijungimas, minties išlaikymas bei dėl atsiskyrimo gimę džiaugsmas ir laimė, ir būna joje, tuomet jis nei galvoja apie savęs žalojimą, nei galvoja apie kitų žalojimą, nei galvoja apie savęs ir kitų žalojimą, tuomet jis patiria nežalojimo jausmą. Vienuoliai, aš sakau, kad nežalojimo jausmas yra aukščiausias jausmų teikiamas pasitenkinimas. Toliau, vienuoliai, išblėsus minties prijungimui ir minties išlaikymui, vienuolis su iš vidaus nurimusiu protu, sutelktu į vieną [objektą], pasiekia antrąją džhaną, kurioje nėra minties prijungimo bei minties išlaikymo, bet yra dėl susitelkimo gimę džiaugsmas ir laimė, ir būna joje… ir kuomet, vienuoliai, kai išblėsus džiaugsmui [jis yra] lygiažiūris, atidus ir aiškiai suprantantis bei kūnu patiria laimę, jis pasiekia trečiąją džhaną ir būna joje, taurieji nupasakoja tai taip: „jis yra laimingas, lygiažiūris ir atidus… ir kuomet, vienuoliai, kai atsisakęs malonumo ir skausmo, išnykus ankstesniems laimei ir nusiminimui, pasiekia ketvirtąją džhaną, kuri nėra nei maloni, nei skausminga, su atidumo išgryninta lygiažiūra, ir būna joje, tuomet jis nei galvoja apie savęs žalojimą, nei galvoja apie kitų žalojimą, nei galvoja apie savęs ir kitų žalojimą, tuomet jis patiria nežalojimo jausmą. Vienuoliai, aš sakau, kad nežalojimo jausmas yra aukščiausias jausmų teikiamas pasitenkinimas.

Ir kas gi, vienuoliai, per pavojus [glūdi] jausmuose? Vienuoliai, jausmų nepastovumo, kančios, kitimo prigimtis – tai yra pavojus [glūdintis] jausmuose. Ir kas, vienuoliai, yra ištrūkimas iš jausmų? Vienuoliai, jausmų norėjimo ir geismo panaikinimas, pašalinimas – tai yra ištrūkimas iš jausmų.
Vienuoliai, bet koks atsiskyrėlis ar brahmanas taip jausmų [teikiamą] pasitenkinimą kaip „pasitenkinimas“, pavojų kaip „pavojus“, ištrūkimą kaip „ištrūkimas“ nežinantis kaip tai yra iš tikrųjų, kad jis pats visiškai suprastų jausmus ar nukreiptų kitą eiti keliu, vedančiu į visišką jausmų supratimą, tai yra neįmanoma. Betgi, vienuoliai, bet koks atsiskyrėlis ar brahmanas taip jausmų [teikiamą] pasitenkinimą kaip „pasitenkinimas“, pavojų kaip „pavojus“, ištrūkimą kaip „ištrūkimas“ žinantis kaip tai yra iš tikrųjų, kad jis pats visiškai suprastų jausmus ar nukreiptų kitą eiti keliu, vedančiu į visišką jausmų supratimą, tai yra įmanoma.

Tai pasakė Palaimintasis. Pamaloninti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo kalba.

[^1]: Aiškina visišką juslinių malonumų supratimą – aiškina juslinių malonumų palikimą ir įveikimą. Materija ir t.t. turėtų būti suprasta analogiškai. Čia tarpusavyje kitatikiai visišku juslinių malonumų supratimu vadina pirmą džhaną, visišku materijos supratimu vadina būtį nematerialiose sferose, visišku jausmų supratimu vadina būtį sferoje, kurioje nėra suvokimo. Bet jie nežino kad tai vadinama pirma džhana, būtimi nematerialiose sferose, būtimi sferoje, kurioje nėra suvokimo. Jie sako „aiškiname, aiškiname“, nors ir negali nuodugniai paaiškinti. Tathagata gi visišku juslinių malonumų supratimu vadina nebesugrįžtančiojo kelią, materijos ir jausmų – arahanto kelią. Dėl to didelio skirtumo buvimo jie pasakė: „Koks, draugai, čia skirtumasir t.t..