1. Ministrų kalba
Rājāmaccakathā
Taip aš girdėjau: vieną kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Radžagahoje Džyvakos Komarabhačos mangamedžių girioje kartu su didžiule vienuolių sangha, su tūkstančiu dviem šimtais penkiasdešimčia vienuolių. Tuo gi pat metu Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa per uposathą, per pilnatį, katikos mėnesio 15-tą dieną, pilno mėnulio vakarą, apsuptas ministrų sėdėjo viršutiniame rūmų aukšte. Tada gi, per tą uposathą Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa ištarė šiuos įkvėpimo žodžius:
－O, koks žavingas pilnaties vakaras, draugai, o, koks nuostabus pilnaties vakaras, draugai, o, koks gražus pilnaties vakaras, draugai, o, koks romus pilnaties vakaras, draugai, o, koks daug žadantis pilnaties vakaras, draugai! Kokį tokį atsiskyrėlį ar brahmaną šiandien galėtume aplankyti, kurio paklausius mūsų protas būtų nuramintas?
Kai tai buvo pasakyta, vienas ministras Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai pasakė taip:
－Šis, didenybe, Pūrana Kasapa yra bendruomenės galva, turi daug pasekėjų, yra daugybės mokytojas, yra žinomas ir įžymus, religinės grupės įkūrėjas, daugelio žmonių didžiai gerbiamas, yra patyręs, seniai palikęs pasaulietinį gyvenimą, pagyvenęs, sulaukęs senatvės. Lai didenybė aplanko tą Pūraną Kasapą. Galbūt paklausius Pūranos Kasapos didenybės protas bus nuramintas.
Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pratylėjo.
Ir kitas gi ministras Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai pasakė taip:
－Šis, didenybe, Makhalis Gosala turi bendruomenę, turi daug pasekėjų, yra daugybės mokytojas, yra žinomas ir įžymus, religinės grupės įkūrėjas, daugelio žmonių didžiai gerbiamas, yra patyręs, seniai palikęs pasaulietinį gyvenimą, pagyvenęs, sulaukęs senatvės. Lai didenybė aplanko tą Pūraną Kasapą. Galbūt paklausius Pūranos Kasapos didenybės protas bus nuramintas.
Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pratylėjo.
Ir kitas gi ministras Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai pasakė taip:
－Šis, didenybe, Adžita Kesakambala turi bendruomenę, turi daug pasekėjų, yra daugybės mokytojas, yra žinomas ir įžymus, religinės grupės įkūrėjas, daugelio žmonių didžiai gerbiamas, yra patyręs, seniai palikęs pasaulietinį gyvenimą, pagyvenęs, sulaukęs senatvės. Lai didenybė aplanko tą Pūraną Kasapą. Galbūt paklausius Pūranos Kasapos didenybės protas bus nuramintas.
Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pratylėjo.
Ir kitas gi ministras Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai pasakė taip:
－Šis, didenybe, Pakudha Kačajana turi bendruomenę, turi daug pasekėjų, yra daugybės mokytojas, yra žinomas ir įžymus, religinės grupės įkūrėjas, daugelio žmonių didžiai gerbiamas, yra patyręs, seniai palikęs pasaulietinį gyvenimą, pagyvenęs, sulaukęs senatvės. Lai didenybė aplanko tą Pūraną Kasapą. Galbūt paklausius Pūranos Kasapos didenybės protas bus nuramintas.
Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pratylėjo.
Ir kitas gi ministras Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai pasakė taip:
－Šis, didenybe, Sančaja Belathaputa turi bendruomenę, turi daug pasekėjų, yra daugybės mokytojas, yra žinomas ir įžymus, religinės grupės įkūrėjas, daugelio žmonių didžiai gerbiamas, yra patyręs, seniai palikęs pasaulietinį gyvenimą, pagyvenęs, sulaukęs senatvės. Lai didenybė aplanko tą Pūraną Kasapą. Galbūt paklausius Pūranos Kasapos didenybės protas bus nuramintas.
Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pratylėjo.
Ir kitas gi ministras Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai pasakė taip:
－Šis, didenybe, Nigantha Nataputa yra bendruomenės galva, turi daug pasekėjų, yra daugybės mokytojas, yra žinomas ir įžymus, religinės grupės įkūrėjas, daugelio žmonių didžiai gerbiamas, yra patyręs, seniai palikęs pasaulietinį gyvenimą, pagyvenęs, sulaukęs senatvės. Lai didenybė aplanko tą Niganthą Nataputą. Galbūt paklausius Niganthos Nataputos didenybės protas bus nuramintas.
Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pratylėjo.
2. Džyvakos Komarabhačos kalba
Komārabhaccajīvakakathā
Tuo gi pat metu Džyvaka Komarabhača sėdėjo netoli Magadhos karaliaus Adžatasatos Vedehiputos tylėdamas. Tada gi Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa taip pasakė Džyvakai Komarabhačai:
－O tu, drauge Džyvaka, ko tyli?
－Šis Palaimintasis, arahatas, tobulai nušvitęs, jūsų didenybe, yra apsistojęs mano mangų girioje kartu su didžiule vienuolių sangha, su tūkstančiu dviem šimtais penkiasdešimčia vienuolių. Ir apie tą gi Palaimintąjį yra pasklidę tokie nuostabūs pagyros žodžiai: „Šis Palaimintasis yra arahatas, tobulai nušvitęs, įgijęs žinojimą ir gerą elgesį, gerai žengęs, žinantis pasaulį, neprilygstamas tramdytinų žmonių dresuotojas, dievybių ir žmonių mokytojas, nušvitęs, palaimintas.“ Lai didenybė aplanko tą Palaimintąjį. Galbūt Palaimintojo paklausius didenybės protas bus nuramintas.
－Na, tuomet, drauge Džyvaka, paruoški važiavimui dramblius!
－Taip, didenybe,－ atsakęs Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai Džyvaka Komarabhača paruošė penkis šimtus dramblienių ir karaliaus asmeninį dramblį, ir pranešė Magadhos karaliui Adžatasatui Vedehiputai:
－Didenybe, jūsų drambliai paruošti važiavimui, darykite dabar tai, kam manote laikas.
Tada gi, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa, kai jo penki šimtai moterų užsilipo ant dramblienių, atsisėdo ant savo asmeninio dramblio. Kartu su uždegtų fakelų nešėjų palyda jis paliko Radžagahą visoje savo karališkoje didybėje ir pajudėjo link Džyvakos Komarabhačos mangų girios.
Tada gi, vidury mangų girios Magadhos karalių Adžatasatų Vedehiputą apėmė baimė, paėmė šiurpas, iš baimės jam pasišiaušė plaukai. Išsigandęs, sunerimęs, su iš baimės pasišiaušusiais plaukais Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa taip pasakė Džyvakai Komarabhačai:
－Ar neapgaudinėji manęs, drauge Džyvaka? Ar neapsuki manęs, drauge Džyvaka? Ar neišduodi manęs priešams, drauge Džyvaka? Na kaipgi iš tokios didelės vienuolių sanghos, iš tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties vienuolių nesigirdi nei čiaudėjimo, nei kosėjimo, nei jokio kito triukšmo?
－Nebijokite, karaliau, nebijokite, karaliau! Neapgaudinėju jūsų, didenybe; neapsuku jūsų, didenybe; neišduodu jūsų priešams, didenybe. Eikite pirmyn, karaliau, eikite pirmyn, karaliau, tai dega apskritojo paviljono lempos.
3. Klausimas apie atsiskyrimo vaisius
Sāmaññaphalapucchā
Tada gi Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa, kiek buvo įmanoma nukeliavęs drambliu, nulipo nuo dramblio ir pėsčias nuėjo iki apskrito paviljono durų; atėjęs, taip pasakė Džyvakai Komarabhačai:
－Bet kur, drauge Džyvaka, yra Palaimintasis?
－Štai, karaliau, Palaimintasis; štai Palaimintasis sėdi atsirėmęs į vidurinį stulpą, veidu į rytus, pagerbtas vienuolių sanghos.
Tada gi Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa nuėjo pas Palaimintąjį, atėjęs atsistojo iš šono. Stovėdamas gi iš šono Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa tylėjo. Apžvelgęs tylią kaip tyras ežeras vienuolių sanghą, jis ištarė šiuos įkvėpimo žodžius:
－Lai mano sūnus Udajabhada įgyja tokią ramybę, kokia dabar apdovanota ši vienuolių sangha!
－Karaliau, ar atėjai su mintimis apie savo brangiuosius?
－Brangus man, Garbusis, sūnus Udajabhada. Lai mano sūnus Udajabhada įgyja tokią ramybę, kokia dabar apdovanota ši vienuolių sangha!
Tada gi Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pagerbė Palaimintąjį, pasveikino vienuolių sanghą suglaustais delnais ir atsisėdo iš šono. Sėdėdamas iš šono gi Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa taip pasakė Palaimintajam:
－Aš paklausčiau, Garbusis, Palaimintojo klausimėlį, jei Palaimintasis duotų man leidimą ir atsakytų į klausimą.
－Klauski, karaliau, ką panorėjęs!
－Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir kiti panašaus pobūdžio amatininkai. Jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, tėvams, žmonai ir vaikams, draugams; jie daro dvasiškai naudingus aukojimus, duoda dovanų atsiskyrėliams ir brahmanams ir tai veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai?
－Prisipažinki, karaliau, ar buvai uždavęs šį klausimą kokiems kitiems atsiskyrėliams ir brahmanams?
－Prisipažįstu, Garbusis, buvau uždavęs šį klausimą kitiems atsiskyrėliams ir brahmanams.
－Jei tau nesunku, karaliau, papasakoki ką gi tau atsakė!
－Garbusis, visiškai nesunku, kai šalimais sėdi Palaimintasis ar kas nors panašus į Palaimintąjį.
－Na tuomet, karaliau, kalbėki!
4. Pūranos Kasapos doktrina
Pūraṇakassapavādo
Štai vieną kartą, Garbusis, aš nuėjau pas Pūraną Kasapą, atėjęs apsikeičiau su juo mandagiais sveikinimais. Apsikeitus mandagiais sveikinimais ir draugiškais žodžiais atsisėdau iš šono. Sėdint gi iš šono aš, Garbusis, štai ką pasakiau Pūranai Kasapai:
－Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir kiti panašaus pobūdžio amatininkai. Jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, tėvams, žmonai ir vaikams, draugams; jie daro dvasiškai naudingus aukojimus, duoda dovanų atsiskyrėliams ir brahmanams ir tai veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai?
Kai tai buvo pasakyta, Garbusis, Pūrana Kasapa man štai ką pasakė:
－Darantis gi, karaliau, liepiantis kitam daryti, pjaunantis, liepiantis kitam pjauti, mušantis, liepiantis kitam mušti, sukeliantis sielvartą, liepiantis kitam sukelti sielvartą, alinantis, liepiantis kitam alinti, bauginantis, liepiantis kitam bauginti, žudantis, liepiantis kitam žudyti, vagiantis, laužiantis į namus, plėšikaujantis, grobstantis apiplėšiantis kelyje, svetimaujantis, meluojantis - [taip] darantis nepadaro blogo. Net jei skustuvo peiliuko aštrumo ratu visą, kas šioje žemėje yra gyva, kas sumaišytų į vieną mėsos košę, į vieną mėsos krūvą - tai nebūtų blogio šaltiniu, tai neatneštų blogio. Net jei Gangos pietiniu krantu kas eitų žudydamas, pjaudamas, liepdamas pjauti, mušdamas ar liepdamas mušti - tai nebūtų blogio šaltiniu, tai neatneštų blogio. Net jei Gangos šiauriniu krantu kas eitų duodamas, liepdamas duoti, aukodamas ar liepdamas aukoti - tai nebūtų nuopelno šaltiniu, tai neatneštų nuopelno. Dosnumas, susitramdymas, savitvarda, tiesos sakymas nėra nuopelningi, jie neatneša nuopelno.
Štai taip, Garbusis, man Pūrana Kasapa, būdamas paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius, išaiškino viso ko neveiksnumą. Kaip paklaustas apie tai, koks yra mangas, bet aprašęs duonmedžio vaisių, ar paklaustas apie tai koks yra duonmedžio vaisius, bet aprašęs mangą; lygiai gi taip, Garbusis, man Pūrana Kasapa, paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius, išaiškino viso ko neveiksnumą. Tuomet aš, Garbusis, taip pagalvojau: “Na kodėl gi toks kaip aš, kai yra gyvenančių atsiskyrėlių ir brahmanų, pamanyčiau, kad reiktų prieštarauti. Aš gi, Garbusis, ta Pūranos Kasapos kalba nei džiaugiausi, nei ją išpeikiau. Nepasidžiaugęs, neišpeikęs, neišreiškęs nepasitenkinimo [nors ir] nepatenkintas, nepriimdamas tos kalbos atsistojau ir išėjau.
5. Makhalio Gosalos doktrina
Makkhaligosālavādo
Štai vieną kartą, Garbusis, aš nuėjau pas Makhalį Gosalą, atėjęs apsikeičiau su juo mandagiais sveikinimais. Apsikeitus mandagiais sveikinimais ir draugiškais žodžiais atsisėdau iš šono. Sėdint gi iš šono aš, Garbusis, štai ką pasakiau Makhaliui Gosalai:
－Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir kiti panašaus pobūdžio amatininkai. Jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, tėvams, žmonai ir vaikams, draugams; jie daro dvasiškai naudingus aukojimus, duoda dovanų atsiskyrėliams ir brahmanams ir tai veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai?
Kai tai buvo pasakyta, Garbusis, Makhalis Gosala man štai ką pasakė:
－Nėra, karaliau, priežasties, nėra sąlygos būtybių teršimuisi: būtybės užsiteršia be priežasties, nesąlygotai. Nėra priežasties, nėra sąlygos būtybių apsivalymui: būtybės apsivalo be priežasties, nesąlygotai. Nėra savo apsisprendimo, nėra kitų apsisprendimo, nėra asmeninio apsisprendimo, nėra stiprybės, nėra pastangos, nėra žmonių pajėgumo, nėra žmonių pastangų dėjimo. Visos būtybės, visi gyvieji, visos esybės, visos sielos yra bevaldės, bejėgės, negali dėti pastangų, jų patiriamą malonumą ir skausmą šešių rasių tarpe apsprendžia fiksuotas ryšis su keičiančia [juos] būtimi. Bet yra gi šitie keturiolika šimtų tūkstančių pirminių rūšių ir šešiasdešimt šimtų [kitų], bei šeši šimtai [dar kitų], penki šimtai karmų, ir penkios [kitos] karmos, bei trys [dar kitos] karmos, viena karma ir pusė karmos, šešiasdešimt du keliai ir šešiasdešimt dvi tarpinės eros, šešios rasės, aštuoni žmogaus gyvenimo periodai, keturiasdešimt devyni šimtai adžyvakų, keturiasdešimt devyni šimtai klajotojų, keturiasdešimt devyni šimtai nagų buveinių, dvidešimt šimtų sugebėjimų, trisdešimt šimtų pragarų, trisdešimt šeši dulkinų elementų, septynios galvijų rūšys, septynios grūdų rūšys, septynios bamblėtastėblių augalų rūšys, septynios dievybių rūšys, septynios žmonių rūšys, septynios demonų rūšys, septyni ežerai, septynios mazgų rūšys, septyni šimtai mažųjų mazgų rūšių, septynios prarajos, septyni šimtai mažųjų prarajų, septynios sapnų rūšys, septyni šimtai mažųjų sapnų rūšių, aštuoniasdešimt keturi šimtai tūkstančių didžiųjų erų, per kurias praklajojus, per kurias praklaidžiojus ir kvailiai, ir išminčiai padaro galą kentėjimui. Taigi nėra [taip, kad]: “Aš priversiu nesubrendusią karmą subręsti arba aš sunaikinsiu jaučiamą subrendusią karmą šių moralės, įžadų, savęs kankinimo ar skaistaus gyvenimo dėka,”－ taip nėra. Malonumas ir skausmas atmatuoti samsaroje, jie neauga ir nemažėja, nepakyla ir nesenka. Kaip numestas siūlų kamuoliukas vyniojasi kol pasibaigia, lygiai taip praklajojus, praklaidžiojus ir kvailiai, ir išminčiai padaro galą kentėjimui.
Štai taip, Garbusis, man Makhalis Gosala paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius išaiškino viso ko apsivalymą praklajojimu. Kaip paklaustas apie tai, koks yra mangas, bet aprašęs duonmedžio vaisių, ar paklaustas apie tai koks yra duonmedžio vaisius, bet aprašęs mangą; lygiai gi taip, Garbusis, man Pūrana Kasapa, paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius, išaiškino viso ko neveiksnumą. Tuomet aš, Garbusis, taip pagalvojau: “Na kodėl gi toks kaip aš, kai yra gyvenančių atsiskyrėlių ir brahmanų, pamanyčiau, kad reiktų prieštarauti. Aš gi, Garbusis, ta Pūranos Kasapos kalba nei džiaugiausi, nei ją išpeikiau. Nepasidžiaugęs, neišpeikęs, neišreiškęs nepasitenkinimo [nors ir] nepatenkintas, nepriimdamas tos kalbos atsistojau ir išėjau.
6. Adžitos Kesakambalos doktrina
Ajitakesakambalavādo
Štai vieną kartą, Garbusis, aš nuėjau pas Adžitą Kesakambalą, atėjęs apsikeičiau su juo mandagiais sveikinimais. Apsikeitus mandagiais sveikinimais ir draugiškais žodžiais atsisėdau iš šono. Sėdint gi iš šono aš, Garbusis, štai ką pasakiau Adžitai Kesakambalai:
－Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir kiti panašaus pobūdžio amatininkai. Jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, tėvams, žmonai ir vaikams, draugams; jie daro dvasiškai naudingus aukojimus, duoda dovanų atsiskyrėliams ir brahmanams ir tai veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai?
Kai tai buvo pasakyta, Garbusis, Adžitas Kesakambalas man štai ką pasakė:
－Nėra, karaliau, dovanų, nėra aukų, nėra aukojimų, nėra gerų ir blogų veiksmų vaisių, rezultatų, nėra šio pasaulio, nėra kito pasaulio, nėra motinos, nėra tėvo, nėra savaime gimusių būtybių, nėra pasaulyje teisingai žengusio, teisingų pasiekimų atsiskyrėlio ar brahmano, kuris būtų paskelbęs pats tiesiogine patirtimi pažinęs šį ir kitą pasaulius. Šis žmogus yra keturi didieji elementai, kai jis miršta, žemė parkeliauja, grįžta į žemės visumą, vanduo parkeliauja, grįžta į vandens visumą, ugnis parkeliauja, grįžta į ugnies visumą, oras parkeliauja, grįžta į oro visumą, jusliniai gebėjimai išsisklaido į erdvę. Keturi vyrai pasiėmę karstą neša mirusįjį. Skamba iškilmingi posmai iki tol, kol jie pasiekia kremacijos vietą. Belieka balsvi kaulai, išsibarsto [jo daryti] aukojimai. Dovanų aukojimas yra kvailių mokymas. Bergždžia, melaginga ir tuščia sakyti, kad tai yra prasminga doktrina. Ir kvailiai, ir išminčiai po kūno žūties išnyksta, pradingsta, neegzistuoja po mirties.”
Štai taip, Garbusis, man Adžitas Kesakambalas paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius išaiškino viso ko išnykimą. Kaip paklaustas apie tai, koks yra mangas, bet aprašęs duonmedžio vaisių, ar paklaustas apie tai koks yra duonmedžio vaisius, bet aprašęs mangą; lygiai gi taip, Garbusis, man Pūrana Kasapa, paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius, išaiškino viso ko neveiksnumą. Tuomet aš, Garbusis, taip pagalvojau: “Na kodėl gi toks kaip aš, kai yra gyvenančių atsiskyrėlių ir brahmanų, pamanyčiau, kad reiktų prieštarauti. Aš gi, Garbusis, ta Pūranos Kasapos kalba nei džiaugiausi, nei ją išpeikiau. Nepasidžiaugęs, neišpeikęs, neišreiškęs nepasitenkinimo [nors ir] nepatenkintas, nepriimdamas tos kalbos atsistojau ir išėjau.
7. Pakudhos Kačajanos doktrina
Pakudhakaccāyanavādo
Štai vieną kartą, Garbusis, aš nuėjau pas Pakudhą Kačajaną, atėjęs apsikeičiau su juo mandagiais sveikinimais. Apsikeitus mandagiais sveikinimais ir draugiškais žodžiais atsisėdau iš šono. Sėdint gi iš šono aš, Garbusis, štai ką pasakiau Pakudhai Kačajanai:
－Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir kiti panašaus pobūdžio amatininkai. Jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, tėvams, žmonai ir vaikams, draugams; jie daro dvasiškai naudingus aukojimus, duoda dovanų atsiskyrėliams ir brahmanams ir tai veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai? Kai tai buvo pasakyta, Garbusis, Pakudha Kačajana man štai ką pasakė:
－Šie septyni kūnai yra nepadaryti, nesuformuoti, nesukurti, be kūrėjo, nevaisingi, stovi tiesiai lyg kalno viršūnė ir tvirtai kaip stulpas. Jie nejuda, nesikeičia, vieni kitiems nekenkia, negali [suteikti] vieni kitiems džiaugsmo, ar skausmo, ar džiaugsmo ir skausmo. Kurie septyni? Žemės kūnas, vandens kūnas, ugnies kūnas, oro kūnas, džiaugsmas, skausmas ir siela - septinta; šie septyni kūnai yra nepadaryti, nesuformuoti, nesukurti, be kūrėjo, nevaisingi, stovi tiesiai lyg kalno viršūnė ir tvirtai kaip stulpas. Jie nejuda, nesikeičia vieni kitiems nekenkia, negali [suteikti] vieni kitiems džiaugsmo, ar skausmo, ar džiaugsmo ir skausmo. Taigi nėra nei nužudyto, nei užmušto, nei girdinčio, nei to kas verčia girdėti, nei žinančio, nei to kas verčia žinoti. Ir kai kas nors aštriu kardu perpjauna galvą, jokia gyvybė nėra sunaikinama; tiesiog kardas įsiterpia tarp septynių kūnų.
Štai taip, Garbusis, man Pakudha Kačajana paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius išaiškino visiškai ką kitą. Kaip paklaustas apie tai, koks yra mangas, bet aprašęs duonmedžio vaisių, ar paklaustas apie tai koks yra duonmedžio vaisius, bet aprašęs mangą; lygiai gi taip, Garbusis, man Pūrana Kasapa, paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius, išaiškino viso ko neveiksnumą. Tuomet aš, Garbusis, taip pagalvojau: “Na kodėl gi toks kaip aš, kai yra gyvenančių atsiskyrėlių ir brahmanų, pamanyčiau, kad reiktų prieštarauti. Aš gi, Garbusis, ta Pūranos Kasapos kalba nei džiaugiausi, nei ją išpeikiau. Nepasidžiaugęs, neišpeikęs, neišreiškęs nepasitenkinimo [nors ir] nepatenkintas, nepriimdamas tos kalbos atsistojau ir išėjau.
8. Niganthos Nataputos doktrina
Nigaṇṭhanāṭaputtavādo
Štai vieną kartą, Garbusis, aš nuėjau pas Niganthą Nataputą, atėjęs apsikeičiau su juo mandagiais sveikinimais. Apsikeitus maloniais sveikinimais ir draugiškais žodžiais atsisėdau iš šono. Sėdint gi iš šono aš, Garbusis, štai ką pasakiau Niganthai Nataputai:
－Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir kiti panašaus pobūdžio amatininkai. Jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, tėvams, žmonai ir vaikams, draugams; jie daro dvasiškai naudingus aukojimus, duoda dovanų atsiskyrėliams ir brahmanams ir tai veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai?
Kai tai buvo pasakyta, Garbusis, Nigantha Nataputa man štai ką pasakė:
－Štai, karaliau, Nigantha (Atrištasis) vadovaujasi keturlypiu susilaikymu. Ir kaip gi, karaliau, Nigantha vadovaujasi keturlypiu susilaikymu? Štai, karaliau, Nigantha susilaiko nuo visų vandenų, yra pasišventęs viso blogio vengimui, atsikratęs blogio viso blogio vengimu, persismelkęs viso blogio vengimu. Štai taip, karaliau, Nigantha vadovaujasi keturlypiu susilaikymu. Ir dėl to, karaliau, kad Nigantha vadovaujasi keturlypiu susilaikymu, sakoma, kad Nigantha yra ištobulėjęs, susitvardęs ir įsitvirtinęs.
Štai taip, Garbusis, man Nigantha Nataputa paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius išaiškino keturlypį susilaikymą. Kaip paklaustas apie tai, koks yra mangas, bet aprašęs duonmedžio vaisių, ar paklaustas apie tai koks yra duonmedžio vaisius, bet aprašęs mangą; lygiai gi taip, Garbusis, man Pūrana Kasapa, paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius, išaiškino viso ko neveiksnumą. Tuomet aš, Garbusis, taip pagalvojau: “Na kodėl gi toks kaip aš, kai yra gyvenančių atsiskyrėlių ir brahmanų, pamanyčiau, kad reiktų prieštarauti. Aš gi, Garbusis, ta Pūranos Kasapos kalba nei džiaugiausi, nei ją išpeikiau. Nepasidžiaugęs, neišpeikęs, neišreiškęs nepasitenkinimo [nors ir] nepatenkintas, nepriimdamas tos kalbos atsistojau ir išėjau.
9. Sančajos Belathaputos doktrina
Sañcayabelaṭṭhaputtavādo
Štai vieną kartą, Garbusis, aš nuėjau pas Sančają Belathaputą, atėjęs apsikeičiau su juo mandagiais sveikinimais. Apsikeitus mandagiais sveikinimais ir draugiškais žodžiais atsisėdau iš šono. Sėdint gi iš šono aš, Garbusis, štai ką pasakiau Sančajai Belathaputai:
－Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir kiti panašaus pobūdžio amatininkai. Jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, tėvams, žmonai ir vaikams, draugams; jie daro dvasiškai naudingus aukojimus, duoda dovanų atsiskyrėliams ir brahmanams ir tai veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai?
Kai tai buvo pasakyta, Garbusis, Sančaja Belathaputa man štai ką pasakė:
－Jei manęs paklaustum, ar yra kitas pasaulis, ir aš manyčiau, kad yra kitas pasaulis, aš pasakyčiau, kad yra kitas pasaulis. Bet aš nemanau, kad ‘taip’, ir nemanau, kad ‘panašiai’, nemanau, kad ‘kitaip’, ir nemanau, kad ‘ne’, nemanau, kad ne ‘ne’. Jei manęs paklaustum, ar nėra kito pasaulio… ar yra ir nėra kito pasaulio… ar nei yra, nei nėra kito pasaulio… ar yra savaime gimusios būtybės… ar nėra savaime gimusių būtybių… ar yra ir nėra savaime gimusių būtybių… ar nei yra, nei nėra savaime gimusių būtybių… ar geri ir blogi veiksmai duoda vaisių, rezultatų… ar geri ir blogi veiksmai neduoda vaisių, rezultatų… ar geri ir blogi veiksmai ir duoda, ir neduoda vaisių, rezultatų… ar geri ir blogi veiksmai nei duoda, nei neduoda vaisių, rezultatų… ar Tathagata egzistuoja po mirties… ar Tathagata neegzistuoja po mirties… ar Tathagata ir egzistuoja, ir neegzistuoja po mirties… Jei manęs paklaustum, ar Tathagata nei egzistuoja, nei neegzistuoja po mirties, ir aš manyčiau, kad Tathagata nei egzistuoja, nei neegzistuoja po mirties, aš pasakyčiau, kad Tathagata nei egzistuoja, nei neegzistuoja po mirties. Bet aš nemanau, kad ‘taip’, ir nemanau, kad ‘panašiai’, nemanau, kad ‘kitaip’, ir nemanau, kad ‘ne’, nemanau, kad ne ‘ne’.
Štai taip, Garbusis, man Sančaja Belathaputa paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius atsakė išsisukinėjimu. Kaip paklaustas apie tai, koks yra mangas, bet aprašęs duonmedžio vaisių, ar paklaustas apie tai koks yra duonmedžio vaisius, bet aprašęs mangą; lygiai gi taip, Garbusis, man Sančaja Belathaputa, paklaustas apie čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius, išaiškino viso ko neveiksnumą. Tuomet aš, Garbusis, taip pagalvojau: “Na kodėl gi toks kaip aš, kai yra gyvenančių atsiskyrėlių ir brahmanų, pamanyčiau, kad reiktų prieštarauti. Aš gi, Garbusis, ta Sančajos Belathaputos kalba nei džiaugiausi, nei ją išpeikiau. Nepasidžiaugęs, neišpeikęs, neišreiškęs nepasitenkinimo [nors ir] nepatenkintas, nepriimdamas tos kalbos atsistojau ir išėjau.