Atsiskyrimo vaisiai (Sāmaññaphalasuttaṃ, DN 2)

Lietuvių Pali -Lietuvių

10. Pirmasis čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius

Paṭhamasandiṭṭhikasāmaññaphalaṃ

Tai aš, Garbusis, Palaimintojo taip pat paklausiu: “Na gi yra, Garbusis, įvairių amatų žmonės, tokie kaip: dramblių dresuotojai, arklių dresuotojai, kavalerijos kariai, lankininkai, vėliavnešiai, maršalai, atsakingieji už proviziją, didieji karininkai, žvalgai, narsuoliai, herojai, šarvuoti raiteliai, vergai, virėjai, kirpėjai, pirtininkai, konditeriai, floristai, skalbėjai, audėjai, krepšių pynėjai, puodžiai, matematikai, buhalteriai ir bet kokie kiti panašaus pobūdžio amatininkai, jie pragyvena iš čia pat ir iškart matomų tų amatų vaisių; taip jie neša laimę ir džiaugsmą sau, taip jie neša laimę ir džiaugsmą tėvams, taip jie neša laimę ir džiaugsmą žmonai ir vaikams, taip jie neša laimę ir džiaugsmą draugams, jie įsteigia dvasiškai naudingus aukojimus, dovanas atsiskyrėliams ir brahmanams, kurie veda į dangiškas karalystes, duoda palaimingus rezultatus, atgimimą danguje. Nagi ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodyti panašiai: čia pat ir iškart regimi atsiskyrimo vaisiai?”

-Įmanoma, karaliau. Bet paklausiu, karaliau, tavęs kai ko atgal. Kaip tau atrodo tinkama, taip ir atsakyki. Kaip tu manai, karaliau, štai, vienas žmogus būtų tavo vergu ar tarnu, jis atsikeltų ankščiau už tave, eitų miegoti vėliau už tave, darytų tai ką lieptas, maloniai elgtųsi, tartų mielus žodžius, žiūrėtų į [šeimininko] veidą [ar jis patenkintas ir laimingas]. Jis pagalvotų taip: “Kokie nuostabūs, kokie stulbinantys nuopelnų keliai, nuopelnų vaisiai! Juk štai Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputas yra žmogus; aš irgi esu žmogus. Ir šis Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputas turi, yra apdovanotas, aprūpintas penkiais jusliniais malonumais, linksminasi, aš manyčiau, lyg dievas. Bet aš gi esu jo vergas, tarnas, atsikeliu ankščiau, einu miegoti vėliau, darau tai ką lieptas, maloniai elgiuosi, tariu mielus žodžius, žiūriu į veidą. Aš galėčiau užsitarnauti jo nuopelnus [ir būti kaip jis]. Paimsiu, ir nusiskutęs plaukus, apsirengsiu geltonais apdarais ir žengsiu priekin iš namų į gyvenimą be namų!” Vėliau, nusiskutęs plaukus, apsirengęs geltonais apdarais, jis žengtų priekin iš namų į gyvenimą be namų. Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis gyventų susitvardęs kūną, gyventų susitvardęs kalbą, gyventų susitvardęs protą, pasitenkinęs minimaliu maistu ir drabužiais, besidžiaugdamas vienuma. Ir jei tau žmonės taip praneštų: “O, jūsų didenybe, turėtumėte žinoti, tas žmogus, jūsų vergas, tarnas, kuris kėlėsi ankščiau, ėjo miegoti vėliau, darė tai ką lieptas, maloniai elgėsi, tarė mielus žodžius, žiūrėjo į veidą; jis, didenybe, nusiskutęs plaukus, apsirengęs geltonais drabužiais, žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų. Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis gyvena susitvardęs kūną, gyvena susitvardęs kalbą, gyvena susitvardęs protą, pasitenkinęs minimaliu maistu ir drabužiais, besidžiaugdamas vienuma.” Ar tuomet sakytumei: “Gerbiamas, tegul tas žmogus ateina pas mane, tegul ir vėl jis būna vergu, tarnu, kuris keliasi ankščiau, eina miegoti vėliau, daro tai ką lieptas, maloniai elgiasi, taria mielus žodžius, žiūri į veidą!?

-Na gi ne, Garbusis. Tada gi mes šį ir pagerbtume, ir atsikeltume pasveikinant, ir paruoštume vietą atsisėsti, ir padovanotume jam tokių būtinybių kaip apdarų, maisto, būsto, vaistų, ir parūpintume apsaugą, derančia su Dharma, prieglobstį ir pastogę.

-Kaip manai, karaliau, tokiu atveju ar yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, ar ne?

-Kaip gi, Garbusis, tokiu atveju yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius.

-Štai gi, karaliau, nurodžiau tau pirmąjį čia pat ir iškart regimą atsiskyrimo vaisių.

11. Antrasis čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius

Dutiyasandiṭṭhikasāmaññaphalaṃ

-Na bet ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodytas kitas panašiai: čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius?

-Įmanoma, karaliau. Bet paklausiu, karaliau, tavęs kai ko atgal. Kaip tau atrodo tinkamai, taip ir atsakyki. Kaip tu manai, karaliau, štai, tavo žmogus būtų namų savininku, darbininku, mokesčių mokėtoju. Jis pagalvotų taip: “Kokie nuostabūs, kokie stulbinantys nuopelnų keliai, nuopelnų vaisiai! Juk štai Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputas yra žmogus; aš irgi esu žmogus. Ir šis Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputas apdovanotas, turintis, aprūpintas penkiais jusliniais malonumais, linksminasi, aš manyčiau, lyg dievas. Bet aš gi esu jo žemdirbys, namų savininkas, darbininkas, mokesčių mokėtojas. Aš galėčiau užsitarnauti jo nuopelnus [ir būti kaip jis]. Paimsiu, ir nusiskutęs plaukus apsirengsiu geltonais apdarais ir žengsiu priekin iš namų į gyvenimą be namų!” Vėliau, palikęs ar tai mažą turtų masę, ar tai palikęs didelę turtų masę, palikęs ar tai mažą giminių ratą, ar tai palikęs didelį giminių ratą, nusiskutęs plaukus, apsirengęs geltonais apdarais, jis žengtų priekin iš namų į gyvenimą be namų. Taip, palikęs pasaulietinį gyvenimą,, jis gyventų susitvardęs kūną, gyventų susitvardęs kalbą, gyventų susitvardęs protą, pasitenkinęs minimaliu maistu ir drabužiais, besidžiaugdamas vienuma. Ir jei tau žmonės taip praneštų: “O, jūsų didenybe, turėtumėte žinoti, žemdirbys, namų savininkas, darbininkas, mokesčių mokėtojas; jis, didenybe, nusiskutęs plaukus, apsirengęs geltonais drabužiais, žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų. Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis gyvena susitvardęs kūną, gyvena susitvardęs kalbą, gyvena susitvardęs protą, pasitenkinęs minimaliu maistu ir drabužiais, besidžiaugdamas vienuma.” Ar tuomet sakytumei: “Gerbiamas, tegul tas žmogus ateina pas mane, tegul vėl būna žemdirbiu, namų savininku, darbininku, mokesčių mokėtoju!

-Na gi ne, Garbusis. Tada gi mes šį ir pagerbtume, ir atsikeltume pasveikinant, ir paruoštume vietą atsisėsti, ir padovanotume jam tokių būtinybių kaip apdarų, maisto, būsto, vaistų, ir parūpintume apsaugą, derančia su Dharma, prieglobstį ir pastogę.

-Kaip manai, karaliau, tokiu atveju ar yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, ar ne?

-Kaip gi, Garbusis, tokiu atveju yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius.

-Štai gi, karaliau, nurodžiau tau antrąjį čia pat ir iškart regimą atsiskyrimo vaisių.

12. Puikesnis atsiskyrimo vaisius

Paṇītatarasāmaññaphalaṃ

-Na bet ar įmanoma, Garbusis, kad būtų nurodytas kitas, čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už šiuos čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius?

-Įmanoma, karaliau. Taigi, karaliau, klausyki, sutelki visą dėmesį, kalbėsiu.

-Taip, Garbusis,- atsakė Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa.

Palaimintasis pasakė:

-Štai, karaliau, pasaulyje gimsta Tathagata, arahatas, tobulai nušvitęs, įgijęs žinojimą ir gerą elgesį, gerai žengęs, žinantis pasaulį, neprilygstamas tramdytinų žmonių dresuotojas, dievybių ir žmonių mokytojas, nušvitęs, Palaimintasis. Jis skelbiasi pats tiesiogine patirtimi pažinęs šį pasaulį su jo dievybėm, Mara, Brahma, su atsiskyrėlių ir brahmanų karta, su jo valdovais ir žmonėmis. Jis moko Dharmos, kuri yra gera pradžioje, gera viduryje, gera pabaigoje, moko prasmingai, tinkama kalba, parodo visiškai tobulą, tyrą šventą gyvenimą.

Paklauso tos Dharmos ar tai namų šeimininkas, ar tai namų šeimininko sūnus, ar kitoje šeimoje atgimusysis. Jis tos Dharmos paklausęs įgyja tikėjimą Tathagata. Jis įgijęs tą tikėjimą pamąsto taip: “Gyvenimas namuose yra ankštas, dulkių kelias, žengimas priekin [į gyvenimą be namų] yra [lyg] grynas oras. Nėra tinkama praktikuoti švytintį lyg nušveista kriauklė šventą gyvenimą namuose, būnant namų šeimininku, taip jis bus tik iš dalies tobulas, iš dalies tyras. Paimsiu ir, nusiskutęs plaukus, apsirengsiu geltonais apdarais ir žengsiu priekin iš namų į gyvenimą be namų!”

Vėliau, palikęs ar tai mažą, ar tai didelę turtų masę, palikęs ar tai mažą, ar tai didelį giminių ratą, nusiskutęs plaukus, apsirengęs geltonais apdarais, jis žengia priekin iš namų į gyvenimą be namų.

Jis, taip žengęs priekin, gyvena susitvardęs patimokhos laikymusi, pasižymėdamas geru elgesiu, matantis pavojų mažiausiame nusižengime, įsipareigoja laikytis priesakų, jo kūno ir kalbos veiksmai pasidaro dori, [jis yra] išgryninęs pragyvenimo šaltinius, pasižymi dorove, apsisaugojęs juslinių gebėjimų duris, [apsisaugojęs juslinių gebėjimų duris, žinantis saiką valgant] išsivystęs atidumą ir aiškų supratimą, pasitenkinęs.

13. Mažoji dorovė

Cūḷasīlaṃ

Ir kaip, karaliau, vienuolis pasižymi dorove? Štai, karaliau, vienuolis, atsisakęs žudymo, susilaiko nuo žudymo. Atidėjęs lazdą, atidėjęs ginklus, yra kuklus, gailiaširdis, gyvena su gailesčiu visoms gyvoms būtybėms. Tai irgi yra jo dorovė.

Atsisakęs imti tai, kas neduota, jis susilaiko nuo ėmimo to, kas neduota, ima tai, kas duodama, tikisi tik duodamo, gyvena švariai, nevagiant. Tai irgi yra jo dorovė.

Atsisakęs neskaistumo, jis gyvena skaistų gyvenimą atokiai nuo viso blogio, susilaikydamas nuo visiem įprastų, vulgarių seksualinių santykių. Tai irgi yra jo dorovė.

Atsisakęs netiesos sakymo, jis susilaiko nuo melagystės, kalba tiesą, yra patikimas, tvirtas, vertas pasitikėjimo, neapgaudinėja pasaulio. Tai irgi yra jo dorovė.

Atsisakęs šmeižto, jis susilaiko nuo šmeižimo; išgirdęs čia, jis nepraneša kitur, tam, kad nesukiršintų anuos su čionykščiais; arba išgirdęs ten, jis nepraneša čia, tam, kad nesukiršintų čionykščius su anais. Taip jis sujungia atgal suardytą [draugystę] arba palaiko [esamą] vienybę, jis džiaugiasi santarve, žavisi santarve, gėrisi santarve, savo kalba skatina santarvę. Tai irgi yra jo dorovė.

Atsisakęs šiurkščios kalbos, jis susilaiko nuo kalbėjimo šiurkščiai; kalba, kuri yra nepriekaištinga, maloni klausai, miela, širdinga, mandagi, patinkanti daugeliui, maloni daugeliui, tokią jis kalba. Tai irgi yra jo dorovė.

Atsisakęs tuščių plepalų, jis susilaiko nuo tuščio plepėjimo, kalba laiku, kalba tai, kas būtą, kalba iš esmės, kalba apie Dharmą, kalba apie Discipliną, jis šneka vertinga kalba, savalaike, argumentuota, aiškia, prasminga. Tai irgi yra jo dorovė.

Jis susilaiko nuo visų rūšių sėklų ir augmenijos žalojimo… valgo kartą per dieną, nevalgo naktį, susilaiko nuo valgymo netinkamu laiku. Jis susilaiko nuo šokių, dainų, muzikos ir kitų pramogų. Susilaiko nuo vėrinių ir papuošalų dėvėjimo, kvepalų ir kosmetikos naudojimo. Susilaiko nuo aukštų ir didelių lovų. Susilaiko: nepriima aukso ir sidabro, žalių (nevirtų) grūdų, žalios mėsos, moterų ir merginų, vergių ir vergų, ožkų ir avių, gaidžių ir kiaulių, dramblių, karvių, arklių ir kumelių, laukų ir žemės. Susilaiko nuo įsivėlimo į pavedimų ir žinučių siuntinėjimus, nuo pirkimo ir pardavimo, nuo apgaudinėjimo [netikru] svoriu, pinigais ir kiekiu, nuo neteisėtumo, apgaulių, apgavysčių, nesąžiningumo, nuo naikinimo, žudymo, supančiojimo, užpuolimo, smurto. Tai irgi yra jo dorovė.

14. Vidutinė dorovė

Majjhimasīlaṃ

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena žalodami visokių rūšių sėklas ir augmeniją, t.y. tai, kas dauginasi, penkiais būdais: šaknimis, ūsais, pumpurais, ūgliais ir sėklomis; jis susilaiko nuo visų rūšių sėklų ir augmenijos žalojimo. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena kaupdami daiktus pramogai, t.y. kaupdami maistą, gėrimus, drabužius, transporto priemones, miegojimo reikmenis, kvepalus, delikatesus; jis susilaiko nuo daiktų pramogai kaupimo. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena su pramogų žiūrėjimu, tokių kaip: šokiai, dainos, muzika, artistų pasirodymai, istorijų pasakojimai, gongai, cimbalos, tablos, gražuolių ir žonglierių pasirodymai, fleitos ir magų triukai, dramblių, arklių, bizonų, bulių, ožių, avinų kovos, gaidžių, putpelių peštynės, kovojimai pagaliais, kumštynės, imtynės, mūšių, armijų priekinių linijų, armijos išdėstymo stebėjimai; jis susilaiko nuo pramogų žiūrėjimo. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena besimėgaudami lošimais ir skatinančias nerūpestingumą užsiėmimais, tokiais kaip: šaškės, šachmatai ant lentos ir atvirame lauke, žaidimai rateliu, pusiausvyros žaidimai, žaidimai kauliukais, čyžas, vaizduojamieji ir kamuolio žaidimai, žaidimai su žole ir žaisliniais įrankiais, akrobatiniai žaidimai, vėjo malūnėliai, aitvarai, žaisliniai vežimai, lankai, raidžių spėjimai, minčių spėjimai, parodijos; jis susilaiko nuo mėgavimosi lošimais ir skatinančiais nerūpestingumą užsiėmimais. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena naudodamiesi aukštomis, didelėmis lovomis, tokiais daiktais kaip: šezlongas, sofa, gauruotas vilnonis apdangalas, išsiuvinėtas vilnonis apdangalas, baltos vilnos paklodė, vilnonis apklotas, čiužinys, vilnonė danga, vilnonės dangos su kutais iš abiejų pusių ir iš šono, šilkinė paprasta ir išsiuvinėta paklodės, vilnonė danga šokiams, kilimėliai su drambliais, žirgais, vežimais, danga susiūta iš skiaučių, elnio kailio kilimas ir raudonos pagalvės iš abiejų pusių, jis susilaiko nuo aukštų ir didelių lovų naudojimo. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena puošdamiesi ir naudodami papuošalus, tokius kaip: įtrynimai, masažas, kitų maudymas, šampūnas, veidrodis, akių kompresas, vėriniai, kvepalai, kremai, veido pudra, veido kaukė, apyrankė, plaukų raištis, lazda, puošnus flakonas, [kardas,] dekoruotas skėtis, išpiešti sandalai, turbanas, brangakmeniai, jako uodegos vėduoklė, balti rūbai su ilgais kutais; jis susilaiko nuo puošimosi ir papuošalų naudojimo. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena vesdami žemiškus pokalbius, tokius kaip pokalbiai apie: karalius, vagis, vyriausią ministrą, armiją, baisybes, karus, maistą, gėrimus, drabužius, miegą, vėrinius, kvepalus, gimines, transportą, kaimus, miestelius, didmiesčius, šalis, moteris, svaigalus, gatves, paskalas prie šulinio, protėvius, ateitį, gamtos dėsnius, kosmogoniją, “taip bus, taip nebus”, jis susilaiko nuo žemiškų pokalbių. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena įsivėlę į ginčus, tokius kaip: “Tu nežinai šios Dharmos ir Disciplinos, aš žinau šią Dharmą ir Discipliną, kur tu žinosi šią Dharmą ir Discipliną, [kai] tavo praktika yra neteisinga, mano praktika yra teisinga, mano yra nuosekli, tavo nenuosekli, tai kas turėjo būti pasakyta pirmiausiai- tu pasakei vėliau, tai kas turėjo būti pasakyta vėliau- tu pasakei pirmiausiai, tavo metodika iškreipta, tavo mokymas abejotinas, esi peiktinas, eik ir išsitaisyk mokymą arba pasiaiškink [dabar] jei gali; jis nesivelia į ginčus. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, gyvena įsivėlę į pavedimų ir žinučių siuntinėjimą, t.y. karalių, vyriausių karaliaus ministrų, karininkų, brahmanų, namų šeimininkų, jaunuolių [paliepimus]: “Eik čia, pareik iš ten, nunešk tai, parnešk tai iš ten”,-jis neįsivelia į pavedimų ir žinučių siuntinėjimą. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, yra apgavikai, užkalbėtojai, pranašautojai, gudruoliai ir goduoliai, įgyjantys turtus turtais, jis nėra apgavikas ir užkalbėtojas. Tai irgi yra jo dorovė.

15. Didžioji dorovė

Mahāsīlaṃ

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai, suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, naudojasi neteisingu pragyvenimo šaltiniu - žemu menu, tokiu kaip: būrimas ir pranašavimas iš galūnių, ženklų, dangaus reiškinių, sapnų, kūno bruožų, pelių nuograužų; aukojimas ugnies, ryžių dulkių, pelų, raudonų ryžių dulkių, ryžių, lydyto sviesto, aliejaus, garstyčių sėklų, kraujo; chiromantija, energetika, valdymas, užbūrimas, dvasių valdymas, žeminių mokslas, gyvačių kerėjimas, nuodų mokslas, skorpionų menas, pelių menas, paukščių menas, varnų menas, gyvenimo trukmės pranašavimas, apsauga nuo strėlių, gyvūnų kalbos žinojimas, jis susilaiko nuo neteisingo pragyvenimo šaltinio - žemo meno. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai, suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, naudojasi neteisingu pragyvenimo šaltiniu - žemu menu, tokiu kaip: brangakmenių ženklų interpretavimas, drabužių ženklų, lazdų, peilių, kardų, strėlių, lankų, ginklų, moterų, vergų, vergių, dramblių, arklių, bizonų, bulių, karvių, ožių, avinų, gaidžių, putpelių, driežų, auskarų, vėžlio, elnio ženklų interpretavimas; jis susilaiko nuo neteisingo pragyvenimo šaltinio - žemo meno. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai, suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, naudojasi neteisingu pragyvenimo šaltiniu - žemu menu, tokiu kaip: [pranašavimas] “karalius išvyks [į žygį], karalius pargrįš [iš žygio], mūsų karalius puls- kitas karalius trauksis, kitas karalius puls- mūsų karalius trauksis, mūsų karalius nugalės- kitas karalius pralaimės, kitas karalius nugalės- mūsų karalius pralaimės”, “taip šis laimės, šis pralaimės”; jis susilaiko nuo neteisingo pragyvenimo šaltinio - žemo meno. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai, suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, naudojasi neteisingu pragyvenimo šaltiniu - žemu menu, tokiu kaip: [pranašavimas] bus mėnulio užtemimas, bus saulės užtemimas, bus planetos užtemimas, saulė ir mėnulis judės savo keliu, saulė ir mėnulis nukryps nuo savo kelio, planetos judės savo keliais, planetos nukryps nuo savo kelių, bus meteoritų lietus, bus dangaus švytėjimas, bus žemės drebėjimas, bus griaustinis, bus saulės, mėnulio, planetų pakilimas, nusileidimas, patamsėjimas, prašviesėjimas, mėnulio užtemimas atneš tokią pasėkmę, saulės užtemimas atneš tokią pasėkmę, planetos užtemimas atneš tokią pasėkmę, saulės ar mėnulio judėjimas savo keliu atneš tokią pasėkmę, saulės ar mėnulio nukrypimas nuo savo kelio atneš tokią pasėkmę, planetų judėjimas savo keliais atneš tokią pasėkmę, planetų nukrypimai nuo savo kelių atneš tokią pasėkmę, meteoritų lietus atneš tokią pasėkmę, dangaus švytėjimas atneš tokią pasėkmę, žemės drebėjimas atneš tokią pasėkmę, griaustinis atneš tokią pasėkmę, saulės, mėnulio, planetų pakilimas, nusileidimas, patamsėjimas, prašviesėjimas atneš tokią pasėkmę, jis susilaiko nuo neteisingo pragyvenimo šaltinio - žemo meno. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai, suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, naudojasi neteisingu pragyvenimo šaltiniu - žemu menu, tokiu kaip: [pranašavimas] daug lis, bus sausra, bus geras derlius, bus maisto nepriteklius, bus saugu, bus pavojus, bus liga, bus sveikata, skaičiavimas, apskaičiavimas, išskaičiavimas, eilių rašymas, filosofavimas; jis susilaiko nuo neteisingo pragyvenimo šaltinio - žemo meno. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai, suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, naudojasi neteisingu pragyvenimo šaltiniu - žemu menu, tokiu kaip: žmonos parinkimas, vyro parinkimas, parinkimas laiko sąjungai, parinkimas laiko išsiskyrimui, parinkimas laiko skolų rinkimui, parinkimas laiko turto atsiėmimui, sėkmės pritraukimas, nelaimės pritraukimas, abortų iššaukimas, liežuvio atrišimas, nebylystės iššaukimas, rankų užkalbėjimas, liežuvio užkalbėjimas, ausų užkalbėjimas, [dvasių] klausinėjimas veidrodžio [pagalba], [dvasių] klausinėjimas mediumo [pagalba], [tiesioginis] dvasių klausinėjimas, saulės garbinimas, Mahabrahmos garbinimas, ugnies iš burnos pūtimas, sėkmės dievybės (Siri) iššaukimas; jis susilaiko nuo neteisingo pragyvenimo šaltinio - žemo meno. Tai irgi yra jo dorovė.

Tuomet, kai vieni gerbiami atsiskyrėliai ir brahmanai, suvalgę maistą, duotą [jiems] iš tikėjimo, naudojasi neteisingu pragyvenimo šaltiniu - žemu menu, tokiu kaip: [dievybių] nuraminimas, padėka [dievybėms], dvasių išvarymas, žeminių apeigos, [vyriškos] potencijos iššaukimas, impotencijos iššaukimas, [ritualinis] žemės paruošimas statyboms, namų pašventinimas, ritualinis burnos skalavimas vandeniu, ritualinis kitų maudymas, ugnies aukojimas, vimdomųjų vaistų paruošimas, vidurių paleidžiamojo paruošimas, apvalymas pro viršų, apvalymas pro apačią, apvalymas pro galvą, aliejaus ausims paruošimas, akių ploviklio paruošimas, gydymas per nosį, akių pavilgų paruošimas, patepimas, akių ligų gydymas, operavimas, vaikų gydymas, vaistų davimas, žaizdų gydymas, jis susilaiko nuo neteisingo pragyvenimo šaltinio - žemo meno. Tai irgi yra jo dorovė.

Karaliau, vienuolis, pasižymintis tokia dorove, t. y. susitvardęs dorove, niekur nemato pavojų. Panašiai kaip karaliaus palaimintas karys, nugalėjęs varžovą, t. y. susitvarkęs su priešu, niekur nemato pavojų; lygiai gi taip, vienuolis, pasižymintis tokia dorove, t. y. susitvardęs dorove, niekur nemato pavojų. Įgijęs šią tauriosios dorovės visumą jis jaučia vidinį nekaltumo džiaugsmą. Štai taip, karaliau, vienuolis pasižymi dorove.

16. Juslinių gebėjimų sutvardymas

Indriyasaṃvaro

Ir kaip, karaliau, vienuolis apsisaugoja juslinių gebėjimų duris? Štai, karaliau, vienuolis, akimis pamatęs formą, nebando pagauti nei [jos] bruožų, nei smulkių detalių. Gyvenant nesutvardžius akių juslinio gebėjimo, gali įtekėti godulys, nusiminimas, blogos, nedoros būsenos, todėl jis žengia susitvardymo keliu, saugo akių juslinį gebėjimą, susitvardo akių juslinio gebėjimo atžvilgiu. Ausimis išgirdęs garsą… nosimi užuodęs kvapą…liežuviu pajutęs skonį… kūnu palietęs apčiuopiamą, protu pažinęs reiškinį nebando pagauti nei [jo] bruožų, nei smulkių detalių. Gyvenant nesutvardžius proto juslinio gebėjimo, gali įtekėti godulys, nusiminimas, blogos, nedoros būsenos, todėl jis žengia susitvardymo keliu, saugo proto juslinį gebėjimą, susitvardo proto juslinio gebėjimo atžvilgiu. Įgijęs šį taurųjį juslinių gebėjimų sutvardymą, jis jaučia vidinį neliečiamumo [teršalais] džiaugsmą. Štai taip, karaliau, vienuolis apsisaugoja juslinių gebėjimų duris.

17. atidumas ir aiškus supratimas

Satisampajaññaṃ

Ir kaip, karaliau, vienuolis yra išsivystęs atidumą ir aiškų supratimą? Štai, karaliau, vienuolis, kai eina į priekį ir kai eina atgal, daro tai aiškiai suprasdamas, kai žiūri į priekį ir kai žiūri į šalis, daro tai aiškiai suprasdamas, kai sulenkia ir kai ištiesia [galūnes], daro tai aiškiai suprasdamas, kai dėvi apdarus ir kai neša dubenį aukoms, daro tai aiškiai suprasdamas, kai valgo, geria, kramto ir kai ragauja, daro tai aiškiai suprasdamas, kai tuštinasi ir kai šlapinasi, daro tai aiškiai suprasdamas, kai eina, stovi, sėdi, guli, pabunda, kalba ir kai tyli, daro tai aiškiai suprasdamas. Štai taip, karaliau, vienuolis yra išsivystęs atidumą ir aiškų supratimą.

18. Pasitenkinimas

Santoso

Ir kaip, karaliau, vienuolis yra pasitenkinęs? Štai, karaliau, vienuolis yra patenkintas kūną apsaugojančiu apdaru ir paaukotu maistu skrandžiui palaikyti. Kur jis beeitų, jis išvyksta pasiėmęs tik [juos]. Panašiai kaip bet kur vykstant, vienintelė sparnuoto paukščio našta yra sparnai, lygiai taip vienuolis yra patenkintas kūną apsaugojančiu apdaru ir paaukotu maistu skrandžiui palaikyti-bet kur einant, jis išvyksta pasiėmęs tik juos. Štai taip, karaliau, vienuolis yra pasitenkinęs.

19. Kliūčių pašalinimas

Nīvaraṇappahānaṃ

Jis, pasižymėdamas šia taurios dorovės visuma, šiuo tauriu juslinių gebėjimų susitvardymu, išsivystęs šį taurųjį atidumą ir aiškų supratimą, išsivystęs šį taurųjį pasitenkinimą, dažnai lankosi nuošaliuose vietose: miške, medžio papėdėje, kalnuose, olose, kalnų tarpekliuose, kapinėse, miškų glūdumoje, atvirame ore, ant šiaudų krūvelės. Pavalgęs po sugrįžimo iš aukų rinkimo, jis atsisėda sukryžiavęs kojas, laikydamas kūną tiesiai, sutelkęs atidumą priešais save.

Nusikratęs gobšumo pasaulio atžvilgiu, jis gyvena su protu be gobšumo, išgrynina protą nuo gobšumo. Nusikratęs piktavališkumo ydos, jis gyvena su geranorišku protu, su gailesčiu visoms gyvoms būtybėms, išgrynina protą nuo piktavališkumo. Nusikratęs tingulio ir apsnūdimo, jis gyvena be tingulio ir apsnūdimo, suvokdamas šviesą, būna atidus ir aiškiai suprantantis, išgrynina protą nuo tingulio ir apsnūdimo. Nusikratęs jaudinimosi ir nerimavimo, jis gyvena ramus, su iš vidaus nurimusiu protu, išgrynina protą nuo jaudinimosi ir nerimavimo. Nusikratęs abejonės, jis gyvena išsklaidęs abejones, nedvejodamas doromis būsenomis, išgrynina protą nuo abejonių.

Sakykime, karaliau, žmogus pasiėmęs paskolą pradėtų verslą. Tas jo verslas suklestėtų. Jis sugrąžintų tuos anksčiau pasiskolintus pinigus bei jam liktų [pinigų] viršaus žmonai išlaikyti. Jis taip pagalvotų: “Aš gi anksčiau pasiėmęs paskolą pradėjau verslą. Tas mano verslas suklestėjo. Aš sugrąžinau tuos anksčiau pasiskolintus pinigus ir man liko [pinigų] viršaus žmonai išlaikyti.” Jį dėl to apimtų džiaugsmas, aplankytų laimė.

Sakykime, karaliau, būtų ligotas žmogus, kenčiantis, baisiai sergantis, negalintis nei maistu mėgautis, nei turintis jėgų kūne. Vėliau jis išsivaduotų iš tos ligos, galėtų ir maistu mėgautis, ir turėtų jėgų kūne. Jis taip pagalvotų: “Aš gi anksčiau buvau ligotas, kenčiantis, baisiai sergantis, negalėjau nei maistu mėgautis, nei turėjau jėgų kūne. O dabar esu išsivadavęs iš tos ligos; galiu ir maistu mėgautis, ir turiu jėgų kūne.” Jį dėl to apimtų džiaugsmas, aplankytų laimė.

Sakykime, karaliau, žmogus būtų įkalintas kalėjime. Vėliau jis sėkmingai ir saugiai išeitų iš kalėjimo į laisvę, ir jo turtas nebūtų niekur pradingęs. Jis taip pagalvotų: “Aš gi anksčiau buvau įkalintas kalėjime, o dabar sėkmingai ir saugiai išėjau iš kalėjimo į laisvę. Ir mano turtas nėra niekur pradingęs.” Jį dėl to apimtų džiaugsmas, aplankytų laimė.

Sakykime, karaliau, žmogus būtų vergu, nepriklausančiu sau, priklausančiu kitam, negalinčiu daryti ką panorėjęs. Vėliau jis išsivaduotų iš tos vergystės, priklausytų sau, nebepriklausytų kitam, būtų laisvu žmogumi, galinčiu daryti ką panorėjęs. Jis taip pagalvotų: “Aš gi anksčiau buvau vergu, nepriklausančiu sau, priklausančiu kitam, negalinčiu daryti ką panorėjęs. O dabar esu išsivadavęs iš tos vergystės: priklausau sau, nebepriklausau kitam, esu laisvas žmogus, galintis daryti ką panorėjęs.” Jį dėl to apimtų džiaugsmas, aplankytų laimė.

Sakykime, karaliau, žmogus su turtais, su vertybėmis keliautų dykumos keliu, pilnu pavojų, su retai aptinkamu maistu. Vėliau jis tą dykumą sėkmingai pereitų, pasiektų galutinį kaimą, saugų, be pavojų. Jis taip pagalvotų: “Aš gi anksčiau su turtais, su vertybėmis keliavau dykumos keliu pilnu pavojų, su retai aptinkamu maistu. O dabar aš sėkmingai perėjau tą dykumą, pasiekiau galutinį kaimą, saugų, be pavojų. Jį dėl to apimtų džiaugsmas, aplankytų laimė.

Lygiai, karaliau, taip, kaip į skolą, kaip į ligą, kaip į kalėjimą, kaip į vergystę, kaip į dykumos kelią vienuolis žiūri į šių penkių kliūčių nepašalinimą savyje.

Lygiai, karaliau, taip, kaip į skolų neturėjimą, kaip į pasveikimą, kaip į išėjimą iš kalėjimo į laisvę, kaip į laisvę nuo vergystės, vienuolis žiūri į šių penkių kliūčių savyje pašalinimą.

Matančiam, kad šios penkios kliūtys jame yra pašalintos, kyla malonumas, patiriančiam malonumą kyla džiaugsmas, besidžiaugiančio kūnas nurimsta, nurimusysis kūnu patiria laimę, laimingojo gi protas susitelkia.

20. Pirmoji džhana

Paṭhamajjhānaṃ

Atsiskyręs nuo juslinių malonumų, atsiskyręs nuo nedorų būsenų, jis pasiekia pirmąją džhaną, kuri yra su pirminiu pritaikymu, ilgalaikiu taikymu, su dėl atsiskyrimo gimusiais džiaugsmu ir laime, ir būna joje. Dėl atsiskyrimo gimusiais džiaugsmu ir laime jis šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl atsiskyrimo gimę džiaugsmas ir laimė.

Sakykime, karaliau, įgudęs maudyklos patarnautojas ar maudyklos patarnautojo padėjėjas, pribėręs muilo miltelių į bronzinį indą, pašlakstydamas vandeniu, suminkytų juos į vieną muilo gabalą, taip, kad tas būtų permirkęs, išmirkęs, suvilgytas iš vidaus ir iš išorės, bet nevarvėtų; lygiai gi taip, karaliau, vienuolis dėl atsiskyrimo gimusiais džiaugsmu ir laime, šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl atsiskyrimo gimę džiaugsmas ir laimė. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

21. Antroji džhana

Dutiyajjhānaṃ

Toliau, karaliau, kai liaunasi pradinis pritaikymas ir ilgalaikis taikymas, vienuolis su iš vidaus nurimusiu protu sutelktu į vieną [objektą] pasiekia antrąją džhaną, kuri yra be pradinio pritaikymo, be ilgalaikio taikymo, su dėl susitelkimo gimusiais džiaugsmu ir laime, ir būna joje. Dėl susitelkimo gimusiais džiaugsmu ir laime jis šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl atsiskyrimo gimę džiaugsmas ir laimė.

Sakykime, karaliau, būtų gilus ežeras su gilumine versme, į kurį neįtekėtų vanduo nei iš rytinės pusės, nei iš pietinės pusės, nei iš vakarinės pusės, iš šiaurinės pusės, nei [virš kurio] laikas nuo laiko stipriai palytų. Tada gi iš to ežero šaltos versmės trykštantis šaltas vanduo tą patį ežerą užlietų, užpildytų, pripildytų, perskverbtų taip, kad tame ežere neliktų nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs šaltas vanduo. Lygiai gi taip, karaliau, vienuolis dėl susitelkimo gimusiais džiaugsmu ir laime, šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekę šie dėl susitelkimo gimę džiaugsmas ir laimė. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

22. Trečioji džhana

Tatiyajjhānaṃ

Toliau, karaliau, išblėsus džiaugsmui, vienuolis būna pusiausviro proto, atidus ir aiškiai suprantantis bei kūnu patiria laimę, jis pasiekia trečiąją džhaną ir būna joje, taurieji nupasakoja tai taip: “jis būna laimingas, pusiausviras ir atidus”. Laime be džiaugsmo jis šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekusi ši laimė be džiaugsmo.

Sakykime, karaliau, žydrų, raudonų ar baltų lotosų tvenkinyje kurie nors žydri, raudoni ar balti lotosai gimę vandenyje, užaugę vandenyje, nepakiltų virš vandens, tarptų panardinti vandenyje. Jie nuo viršaus ir iki pat šaknų šaltu vandeniu būtų užlieti, užpildyti, pripildyti, perskverbti taip, kad tuose žydruose, raudonuose ar baltuose lotosuose neliktų nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs šaltas vanduo. Lygiai gi taip vienuolis laime be džiaugsmo šitą patį kūną užlieja, užpildo, pripildo, perskverbia taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekusi ši laimė be džiaugsmo. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

23. Ketvirtoji džhana

Catutthajjhānaṃ

Toliau, karaliau, vienuolis atsisakęs malonių ir nemalonių pojūčių, peržengęs ankstesnę laimę ir nusiminimą, pasiekia ketvirtąją džhaną, be nemalonių ir malonių pojūčių, su atidumu išgryninta [proto] pusiausvyra, ir būna joje, jis sėdi persmelkęs visą šitą patį kūną švariu, tyru protu, taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs švarus, tyras protas.

Sakykime, karaliau, žmogus būtų visas apdengtas baltu audeklu, jo kūne neliktų nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs baltas audeklas; lygiai gi taip, karaliau, vienuolis sėdi persmelkęs visą šitą patį kūną švariu, tyru protu taip, kad jo kūne nelieka nei dalelytės, kurios nebūtų pasiekęs švarus, tyras protas. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

24. Įžvalgos pažinimas

Vipassanāñāṇaṃ

Jis, būdamas su taip sutelktu, taip išgrynintu, apvalytu, nesuteptu, be nežymių teršalų, lanksčiu, tinkamu darbui, pasiekusiu nesutrikdomą [būseną] protu, nukreipia, pasuka protą link pažinimo ir matymo. Jis suvokia: “Šis gi mano kūnas yra materialus, [sudarytas] iš keturių didžiųjų elementų, gimęs iš motinos ir tėvo, ryžių košės ir rūgpienio sankaupa, turi prigimtį keistis, dėvėtis, suirti, pranykti; bet ši mano sąmonė į jį remiasi, prie jo pririšta.”

Sakykime, karaliau, blizgantis lazurito brangakmenis, tikras, aštuonkampis, gerai apdirbtas, skaidrus, tyras, švarus, pasižymintis visomis geromis savybėmis, būtų užmautas ant siūlo ar tai juodo, geltono, raudono, balto ar pilko. Jį paėmęs į rankas žmogus turintis akis taip pagalvotų: “Tai yra blizgantis lazurito brangakmenis, tikras, aštuonkampis, gerai apdirbtas, skaidrus, tyras, švarus, pasižymintis visomis geromis savybėmis; jis yra užmautas ant siūlo ar tai juodo, geltono, raudono, balto, ar pilko.” Lygiai gi taip, karaliau, jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link pažinimo ir matymo. Jis suvokia: “Šis gi mano kūnas yra materialus, [sudarytas] iš keturių didžiųjų elementų, gimęs iš motinos ir tėvo, ryžių košės ir rūgpienio sankaupa, turi prigimtį keistis, dėvėtis, suirti, pranykti; bet ši mano sąmonė į jį remiasi, prie jo pririšta.” Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

25. Viršžmogiško gebėjimo sukurti protu [kūną] pažinimas

Manomayiddhiñāṇaṃ

Jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link protu padaryto kūno sukūrimo. Jis iš šio kūno sukuria kitą kūną, turintį formą, padarytą protu, su visomis kūno dalimis ir galūnėmis, su pilnaverčiais gebėjimais.

Sakykime, karaliau, žmogus būtų išėmęs smilgą iš lendrūno. Jis pagalvotų: “Štai lendrūnas, štai smilga, lendrūnas yra viena, smilga - kita, išties, smilga yra ištraukta iš lendrūno.” Arba, sakykime, žmogus būtų ištraukęs kardą iš makšties. Jis pagalvotų: “Štai kardas, štai makštis, kardas yra viena, makštis - kita, išties, kardas yra ištrauktas iš makšties.” Arba, sakykime, žmogus būtų išnėręs gyvatę iš išnaros. Jis pagalvotų: “Štai gyvatė, štai išnara. Gyvatė yra viena, išnara - kita, išties, gyvatė išnerta iš išnaros.” Lygiai gi taip, karaliau, vienuolis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą… kūno dalimis ir galūnėmis, pilnaverčiais gebėjimais. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

26. Viršžmogiškų gebėjimų pažinimas

Iddhividhañāṇaṃ

Jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link viršžmogiškų gebėjimų. Jis pažįsta įvairius viršžmogiškus gebėjimus: iš vieno pasidaro daugeliu, iš daugelio pasidaro vienu; pasirodo ir pradingsta, pro sieną, pro pylimą, pro kalną be trikdžių pereina kaip oru. Ir iš žemės išneria ir paneria lyg į vandenį. Ir vandeniu eina neskęsdamas lyg žeme. Ir sėdėdamas sukryžiavęs kojas oru juda lyg paukštis. Ir šiuos Mėnulį ir Saulę, tokius galingus ir tokius išdidžius, paliečia, paglosto ranka. Ir gali valdyti [savo] kūną ligi pat Brahmų pasaulių.

Sakykime, karaliau, įgudęs puodžius ar puodžiaus padėjėjas iš gerai paruošto molio padarytų, pagamintų tokios formos indą, kokios panorėtų. Arba, sakykime, dramblio kaulo dirbėjas arba dramblio kaulo dirbėjo padėjėjas iš gerai paruošto dramblio kaulo padarytų, pagamintų dramblio kaulo dirbinį tokios formos, kokios panorėtų. Arba, sakykime, auksakalys arba auksakalio padėjėjas iš gerai paruošto aukso padarytų, pagamintų aukso dirbinį tokios formos, kokios panorėtų. Lygiai gi taip, karaliau, vienuolis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą… ligi pat Brahmų pasaulių. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

27. Dieviškos ausies pažinimas

Dibbasotañāṇaṃ

Jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link dieviškos ausies elemento. Jis išgrynintu viršžmogišku dieviškos ausies elementu girdi tiek dievų, tiek ir žmonių garsus ir arti, ir toli.

Sakykime, karaliau, žmogus keliautų tolimą kelią. Jis išgirstų litaurų garsą, būgnelio garsą, taip pat kriauklės, būgno, tamtamo garsą. Jis pagalvotų: “tai litaurų garsas, tai būgnelio garsas, tai kriauklės, būgno, tamtamo garsas”. Lygiai taip pat vienuolis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą… ir arti, ir toli. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

28. Kitų protų pažinimas

Cetopariyañāṇaṃ

Jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link kitų protų žinojimo. Jis kitų būtybių, kitų asmenų protą apgaubęs savuoju pažįsta: protą su geiduliu jis žino kaip “protas su geiduliu”, protą be geidulio jis žino kaip “protas be geidulio”, protą su bjaurėjimusi jis žino kaip “protas su bjaurėjimusi”, protą be bjaurėjimosi jis žino kaip “protas be bjaurėjimosi”, protą su nežinojimu jis žino kaip “protas su nežinojimu”, protą be nežinojimo jis žino kaip “protas be nežinojimo”, susitraukusį protą jis žino kaip “susitraukęs protas”, nesusitraukusį protą jis žino kaip “nesusitraukęs protas”, išsiplėtusį protą jis žino kaip “išsiplėtęs protas”, neišsiplėtusį protą jis žino kaip “neišsiplėtęs protas”, pralenkiamą protą jis žino kaip “pralenkiamas protas”, nepralenkiamą protą jis žino kaip “nepralenkiamas protas”, sutelktą protą jis žino kaip “sutelktas protas”, nesutelktą protą jis žino kaip “nesutelktas protas”, išsilaisvinusį protą jis žino kaip “išsilaisvinęs protas”, neišsilaisvinusį protą jis žino kaip “neišsilaisvinęs protas”.

Sakykime, karaliau, jaunas vaikinas ar mergina, mėgstanti puoštis, švariame, nuvalytame veidrodyje arba inde su tyru vandeniu apžiūrėtų savo veido atspindį. Jei jis būtų su apgamu, ji žinotų- “su apgamu”, arba jei būtų be apgamo, žinotų- “be apgamo”. Lygiai, taip pat vienuolis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą… jis žino kaip “neišsilaisvinęs protas”. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

29. Praeitų gyvenimų prisiminimo pažinimas

Pubbenivāsānussatiñāṇaṃ

Jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link praeitų gyvenimų prisiminimo žinojimo. Jis prisimena daugelį praeitų gyvenimų, t. y.: vieną gimimą, du gimimus, tris gimimus, keturis gimimus, penkis gimimus, dešimt gimimų, dvidešimt gimimų, trisdešimt gimimų, keturiasdešimt gimimų, penkiasdešimt gimimų, šimtą gimimų, tūkstantį gimimų, šimtą tūkstančių gimimų, daugybę vystymosi erų, daugybę nykimo erų, daugybę vystymosi-nykimo erų. “Buvau toks ir toks, tokiu vardu, tokios giminės, tokios išvaizdos, valgiau taip, patyriau tokius malonumus ir skausmus, gyvenau tiek metų, ten miręs, atgimiau štai ten; toliau buvau ten, tokiu vardu, tokios giminės, tokios išvaizdos, valgiau taip, patyriau tokius džiaugsmus ir skausmus, gyvenau tiek metų, ten miręs, atgimiau čia”. Taip jis išsamiai, su buitiškomis detalėmis prisimena daugelį praeitų gyvenimų.

Sakykime, karaliau, žmogus nueitų iš savo kaimo į kitą kaimą, o iš to kaimo nueitų į dar kitą. Iš ano kaimo vėliau jis sugrįžtų į savo. Jis pagalvotų: “Aš gi iš savo kaimo nuėjau į tokį ir tokį kaimą, ten taip stovėjau, taip sėdėjau, taip kalbėjau, taip tylėjau, o iš to kaimo nuėjau į tokį ir tokį kaimą, ten taip stovėjau, taip sėdėjau, taip kalbėjau, taip tylėjau ir iš ano kaimo aš sugrįžau į savo.” Lygiai taip pat vienuolis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą… prisimena daugelį praeitų gyvenimų. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

30. Dieviškos akies pažinimas

Dibbacakkhuñāṇaṃ

Jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link būtybių mirties ir atgimimo. Jis išgryninta viršžmogiška dieviška akimi mato kaip mirusios būtybės atgimsta žemesnėmis, aukštesnėmis, gražiomis, negražiomis, geroje vietoje, blogoje vietoje, jis žino kaip būtybių gyvenimų eiga priklauso nuo jų veiksmų. “Šios gerbiamos būtybės, blogo kūno elgesio, blogo kalbos elgesio, blogo proto elgesio, įžeidinėjančios tauriuosius, neteisingų pažiūrų, elgėsi besivadovaudamos neteisingomis pažiūromis. Jos po kūno žūties, po mirties atgimė pragaištingoje, blogoje vietoje, kančių pasaulyje, pragare. O šios- gerbiamos būtybės, gero kūno elgesio, gero kalbos elgesio, gero proto elgesio, neįžeidinėjančios tauriųjų, teisingų pažiūrų, elgėsi besivadovaudamos teisingomis pažiūromis, jos po kūno žūties, po mirties atgimė geroje vietoje, dangaus pasaulyje.” Taip jis išgryninta viršžmogiška dieviška akimi mato kaip mirusios būtybės atgimsta žemesnėmis, aukštesnėmis, gražiomis, negražiomis, geroje vietoje, blogoje vietoje, jis žino kaip būtybių gyvenimų eiga priklauso nuo jų veiksmų.

Sakykime, karaliau, kryžkelės viduryje [būtų] pakyla. Ant jos stovintis, turintis akis žmogus matytų žmones ir įeinančius į namus, ir išeinančius, ir važiuojančius ekipažu gatve, ir sėdinčius viduryje kryžkelės. Jis pagalvotų: “Šitie žmonės įeina į namus, šitie išeina, šitie važiuoja ekipažu gatve, šitie sėdi viduryje kryžkelės.” Lygiai taip pat vienuolis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą… gyvenimų eiga priklauso nuo jų veiksmų. Tai irgi, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius.

31. Ydingų polinkių panaikinimo pažinimas

Āsavakkhayañāṇaṃ

Jis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą, apvalytą, tokį nesuteptą, be nežymių teršalų, lankstų, tinkamą darbui, pasiekusį nesutrikdomą [būseną] protą, nukreipia, pasuka jį link ydingų polinkių panaikinimo žinojimo. Jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra kentėjimas”, jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra kentėjimo priežastis”, jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra kentėjimo išnykimas”, jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra kelias vedantis į kentėjimo išnykimą”. Jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra ydingi polinkiai”, jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra ydingų polinkių priežastis”, jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra ydingų polinkių išnykimas”, jis žino tai, kaip yra iš tikrųjų: “Tai yra kelias vedantis į ydingų polinkių išnykimą”. Jam tai pažinus, tai pamačius, protas išsilaisvina ir nuo juslinių troškimų ydingo polinkio, ir nuo būties troškimo ydingo polinkio, ir nuo nežinojimo ydingo polinkio. Išsilaisvinus ateina supratimas ‘išsilaisvinęs’. Jis supranta: “Panaikintas gimimas, nugyventas šventas gyvenimas, padaryta tai, kas turi būti padaryta, nebebus daugiau šio būvio”.

Sakykime, karaliau, būtų tyras, švarus, skaidrus ežeras kalno papėdėje. Turintis akis, stovintis jo pakrantėje žmogus matytų ir austres, ir kriaukles, ir žvyrą, ir akmenukus, ir judančius bei nejudrius žuvų būrius. Jis pagalvotų: “Štai tyras, švarus, skaidrus ežeras. Jame yra ir austrės, ir kriauklės, ir žvyras, ir akmenukai, ir judantys bei nejudrūs žuvų būriai.” Lygiai taip pat vienuolis, turėdamas taip sutelktą, taip išgrynintą… nebebus daugiau šio būvio” jis supranta. Tai, karaliau, yra čia pat ir iškart regimas atsiskyrimo vaisius, nuostabesnis ir puikesnis už ankstesnius čia pat ir iškart regimus atsiskyrimo vaisius. Ir už šį čia pat ir iškart regimą atsiskyrimo vaisių nėra kito nuostabesnio ir puikesnio.

32. Adžiatasatus pasiskelbia pasauliečiu pasekėju

Ajātasattuupāsakattapaṭivedanā

Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pasakė Paliamintajam štai ką:

-Nuostabu, Garbusis, nuostabu, Garbusis. Tai lyg, Garbusis, tai, kas buvo apversta, jis būtų atstatęs atgal, ar tai, kas buvo paslėpta, jis būtų atskleidęs, ar pasiklydusiam jis būtų parodęs kelią, ar į tamsą atnešęs aliejinę lempą tam, kad tas, kas turi akis, pamatytų formas, lygiai taip, Garbusis, Palaimintasis daugeliu būdų padarė Dharmą aiškia. Garbusis, aš imu prieglobstį Palaimintajame, Dharmoje ir vienuolių Sanghoje. Lai Palaimintasis nuo šiol laiko mane pasauliečiu pasekėju, priėmusiu prieglobstį visam gyvenimui. Padariau nusikaltimą, Garbusis, [tai buvo] taip kvaila, taip neišmintinga, taip nedora, kad aš iš tėvo, iš doro žmogaus, teisingo karaliaus norėdamas sosto atėmiau gyvybę. Garbusis, lai Palaimintasis priima šį mano nusikaltimo prisipažinimą, tam, kad ateityje aš susilaikyčiau.

-Tikrai tu, karaliau, padarei nusikaltimą, [tai buvo] taip kvaila, taip neišmintinga, taip nedora, kad tu iš tėvo, iš doro žmogaus, teisingo karaliaus atėmei gyvybę. Bet dėl to, kad tu, pamatęs nusikaltimą kaip nusikaltimą, kaip pridera [jame] prisipažinai, mes priimame tavo prisipažinimą. Karaliau, švarus tauriųjų drausmės atžvilgiu yra tas, kas pamatęs nusikaltimą kaip nusikaltimą, kaip pridera [jame] prisipažįsta, o ateityje susilaiko.

Kai tai buvo pasakyta, Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pasakė Paliamintajam štai ką:

-Na ką gi, Garbusis, dabar eisiu, turiu daug reikalų, daug ką reikia padaryti.

-Daryki, karaliau, dabar taip kaip išmanai.

Tada gi Magadhos karalius Adžatasatus Vedehiputa pasidžiaugęs, patenkintas Palaimintojo kalba, atsistojo, pasveikino Palaimintąjį, apėjo jį iš dešinės pusės ir išvyko.

Tada gi, netrukus po Magadhos karaliaus Adžatasataus Vedehiputos išvykimo, Palaimintasis kreipėsi į vienuolius:

-Šis karalius, vienuoliai, pražudė save. Šis karalius, vienuoliai, sužeidė save. Jei, vienuoliai, šis karalius nebūtų atėmęs gyvybės iš tėvo, iš doro žmogaus, teisingo karaliaus, šitoje pačioje vietoje [jame] būtų atsivėręs nesuterštas, tyras Dharmos matymas.

Tai pasakė Palaimintasis. Pamaloninti vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo kalba.

← Ankst