Sutta apie bjaurųjį (Dubbaṇṇiyasuttaṃ, SN I.XI.iii.2)

Prie Savačio, Džetos girioje. Ten Palaimintasis pasakė štai ką: „Vienuoliai, kažkada ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto atsisėdo vienas bjaurus išsigimęs jakkha. Tuomet Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, sakydami: „Nieko sau, ponai! Neįtikėtina, ponai! Šis bjaurus išsigimęs jakkha atsisėdo ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto!” Tačiau kiek Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, tiek tas jakkha darėsi tik gražesnis, patrauklesnis ir grakštesnis.

Tuomet, bhikkhu, Tāvatiṁsa dievybės priėjo prie Sakkos ir tarė jam:

- Štai, mielasis pone, ant tavo sosto atsisėdo negražus išsigimęs jakkha. Tuomet Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, sakydami: „Nieko sau, ponai! Neįtikėtina, ponai! Šis bjaurus išsigimęs jakkha atsisėdo ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto!” Tačiau kiek Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, tiek tas jakkha darėsi tik gražesnis, patrauklesnis ir grakštesnis.

- Tai turi būti pykčiu mintantis jakkha.

Tada, bhikkhu, Sakka, dievybių valdovas, priėjo prie to pykčiu mintančio jakkhos. Priėjęs jis užsimetė viršutinį drabužį ant vieno peties, atsiklaupė dešiniuoju keliu ant žemės ir, iškėlęs sujungtas rankas pagarbiam pasveikinimui to jakkhos atžvilgiu, tris kartus paskelbė savo vardą: „Aš, mielasis pone, esu Sakka, dievybių valdovas! Aš, brangus pone, esu Sakka, dievybių valdovas!” Kiek Sakka skelbė savo vardą, tiek tas jakkha darėsi vis bjauresnis, vis labiau deformuotas, kol išnyko čia pat.

Tada, vienuoliai, atsisėdęs į savo vietą, pamokydamas Tāvatiṁsos dievybes, Sakka, dievybių valdovas, ta proga padeklamavo šiuos posmus:

Nesu tas, kurio protą lengva sugadinti,
Nei esu lengvai įtraukiamas pykčio sūkurio,
Nei pykstu aš ilgai,
Nei pyktis manyje išsilaiko.

Kai supykstu, nekalbu šiurkščiai
Ir neaukštinu savo dorybių.
Aš laikau save suvaldęs
Rūpindamasis savo gerove.

Dubbaṇṇiyasuttaṃ (Sutta apie bjaurųjį, SN I.XI.iii.2)

sāvatthiyaṃ jetavane. Prie Savačio, Džetos girioje. tatra kho … pe … etadavoca — Ten Palaimintasis pasakė štai ką: “bhūtapubbaṃ, bhikkhave, „Bhikkhu, kartą praeityje aññataro yakkho dubbaṇṇo okoṭimako sakkassa devānamindassa āsane nisinno ahosi. ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto atsisėdo vienas bjaurus išsigimęs jakkha. tatra sudaṃ, bhikkhave, devā tāvatiṃsā ujjhāyanti khiyyanti vipācenti — Tuomet Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, sakydami: ‘acchariyaṃ vata bho, abbhutaṃ vata, bho! „Nieko sau, ponai! Neįtikėtina, ponai! ayaṃ yakkho dubbaṇṇo okoṭimako sakkassa devānamindassa āsane nisinno’”ti! Šis bjaurus išsigimęs jakkha atsisėdo ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto!” yathā yathā kho, bhikkhave, devā tāvatiṃsā ujjhāyanti khiyyanti vipācenti, Tačiau kiek Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, tathā tathā so yakkho abhirūpataro ceva hoti dassanīyataro ca pāsādikataro ca. tiek tas jakkha darėsi tik gražesnis, patrauklesnis ir grakštesnis.

atha kho, bhikkhave, devā tāvatiṃsā yena sakko devānamindo tenupasaṅkamiṃsu; upasaṅkamitvā sakkaṃ devānamindaṃ etadavocuṃ — Tuomet, bhikkhu, Tāvatiṁsa dievybės priėjo prie Sakkos ir tarė jam: ‘idha te, mārisa, aññataro yakkho dubbaṇṇo okoṭimako sakkassa devānamindassa āsane nisinno. „Štai, mielasis pone, ant tavo sosto atsisėdo negražus išsigimęs jakkha. tatra sudaṃ, bhikkhave, devā tāvatiṃsā ujjhāyanti khiyyanti vipācenti — Tuomet Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, sakydami: ‘acchariyaṃ vata bho, abbhutaṃ vata, bho! „Nieko sau, ponai! Neįtikėtina, ponai! ayaṃ yakkho dubbaṇṇo okoṭimako sakkassa devānamindassa āsane nisinno’”ti! Šis bjaurus išsigimęs jakkha atsisėdo ant Sakkos, dievybių valdovo, sosto!” yathā yathā kho, bhikkhave, devā tāvatiṃsā ujjhāyanti khiyyanti vipācenti, Tačiau kiek Tāvatiṁsa dievybės dėl to skundėsi, murmėjo ir piktinosi, tathā tathā so yakkho abhirūpataro ceva hoti dassanīyataro ca pāsādikataro cāti. tiek tas jakkha darėsi tik gražesnis, patrauklesnis ir grakštesnis. so hi nūna, mārisa, kodhabhakkho yakkho bhavissatī’”ti. „Tai turi būti pykčiu mintantis jakkha.”

atha kho, bhikkhave, sakko devānamindo yena so kodhabhakkho yakkho tenupasaṅkami; Tada, bhikkhu, Sakka, dievybių valdovas, priėjo prie to pykčiu mintančio jakkhos. upasaṅkamitvā ekaṃsaṃ uttarāsaṅgaṃ karitvā Priėjęs jis užsimetė viršutinį drabužį ant vieno peties, atsiklaupė dešiniuoju keliu ant žemės ir, dakkhiṇajāṇumaṇḍalaṃ pathaviyaṃ nihantvā yena so kodhabhakkho yakkho tenañjaliṃ paṇāmetvā tikkhattuṃ nāmaṃ sāveti — iškėlęs sujungtas rankas pagarbiam pasveikinimui to jakkhos atžvilgiu, tris kartus paskelbė savo vardą: ‘sakkohaṃ mārisa, devānamindo, sakkohaṃ, mārisa, devānamindo’ti. „Aš, mielasis pone, esu Sakka, dievybių valdovas! Aš, brangus pone, esu Sakka, dievybių valdovas!” yathā yathā kho, bhikkhave, sakko devānamindo nāmaṃ sāvesi, tathā tathā so yakkho dubbaṇṇataro ceva ahosi okoṭimakataro ca. Kiek Sakka skelbė savo vardą, tiek tas jakkha darėsi vis bjauresnis, vis labiau deformuotas, dubbaṇṇataro ceva hutvā okoṭimakataro ca tatthevantaradhāyī”ti. pasidaręs vis bjauresnis, vis labiau deformuotas, jis ten pat išnyko. atha kho, bhikkhave, sakko devānamindo sake āsane nisīditvā deve tāvatiṃse anunayamāno tāyaṃ velāyaṃ imā gāthāyo abhāsi — Tada, bhikkhu, atsisėdęs į savo vietą, pamokydamas Tāvatiṁsa dievybes, Sakka, dievybių valdovas, ta proga padeklamavo šiuos posmus:

na sūpahatacittomhi, nāvattena suvānayo.
Nesu tas, kurio protą lengva sugadinti,
Nei esu lengvai įtraukiamas pykčio sūkurio,
na vo cirāhaṃ kujjhāmi, kodho mayi nāvatiṭṭhati.
Nei pykstu aš ilgai,
Nei pyktis manyje išsilaiko.
kuddhāhaṃ na pharusaṃ brūmi, na ca dhammāni kittaye.
Kai supykstu, nekalbu šiurkščiai
Ir neaukštinu savo dorybių.
sanniggaṇhāmi attānaṃ, sampassaṃ atthamattano”ti.
Aš laikau save suvaldęs
Rūpindamasis savo gerove.