Žolė ir šakelės (Tiṇakaṭṭhasuttaṃ, SN II.IV.i.1)

Taip aš girdėjau: vieną kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Savathėje Džėtos girioje Anathapindikos vienuolyne. Tada gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolius:

–** **Vienuoliai!

–** Gerbiamasis! – **atsakė Palaimintajam vienuoliai.

Palaimintasis štai ką pasakė:

–** **Vienuoliai, neįsivaizduojama [kada buvo] šios samsaros pradžia. Neįmanoma nurodyti praeityje būtybių, trikdomų nežinojimo, esančių troškimo saituose, lakstančių, klajojančių ratais, pradžią. Sakykime, žmogus būtų nupjovęs visą Džiambudypos [Indijos] žolę, šakeles, šakas, lapus. Tuomet surinkęs juos į vieną vietą, bei padalinęs šakeles po dešimt centimetrų, dėtų jas [galvodamas]: „Tai mano mama, tai mano mamos mama“. Vienuoliai, neužsibaigusios būtų to žmogaus mamų mamos, kai šios Džiambudypos žolė, šakelės, šakos, lapai išsisemtų, ateitų į pabaigą. Dėl ko taip yra? Vienuoliai, neįsivaizduojama [kada buvo] šios samsaros pradžia. Neįmanoma nurodyti praeityje būtybių, trikdomų nežinojimo, esančių troškimo saituose, lakstančių, klajojančių ratais pradžią. Taip ilgai jūs, vienuoliai, išgyvenote skausmą, išgyvenote kančią, išgyvenote netektį, prisidėjote prie kapinių auginimo. Ir to, vienuoliai, tikrai jau pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, užgesinti potraukį [prie jų], išsilaisvinti [nuo jų].

Tiṇakaṭṭhasuttaṃ (Žolė ir šakelės, SN II.IV.i.1)

124. Evaṃ [178] me sutaṃ – Taip aš girdėjau: ekaṃ samayaṃ bhagavā vieną kartą Palaimintasis sāvatthiyaṃ viharati jetavane anāthapiṇḍikassa ārāme. buvo apsistojęs Savathėje Džėtos girioje Anathapindikos vienuolyne. Tatra kho bhagavā bhikkhū āmantesi – Tada gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: “bhikkhavo”ti. „Vienuoliai!“ “Bhadante”ti te bhikkhū bhagavato paccassosuṃ. „Gerbiamasis!“, atsakė Palaimintajam vienuoliai. Bhagavā etadavoca – Palaimintasis štai ką pasakė:

Anamataggoyaṃ [anamataggāyaṃ (pī. ka.)] bhikkhave, saṃsāro. „Vienuoliai, neįsivaizduojama [kada buvo] šios samsaros pradžia. Pubbā koṭi na paññāyati Neįmanoma nurodyti praeityje pradžią avijjānīvaraṇānaṃ sattānaṃ būtybių, trikdomų nežinojimo, taṇhāsaṃyojanānaṃ esančių troškimo saituose, sandhāvataṃ saṃsarataṃ. lakstančių, klajojančių ratais. Seyyathāpi, bhikkhave, puriso Sakykime, vienuoliai, žmogus, yaṃ imasmiṃ jambudīpe tiṇakaṭṭhasākhāpalāsaṃ taṃ chetvā [tacchetvā (bahūsu)] nupjovęs visą Džiambudypos [Indijos] žolę, šakeles, šakas, lapus, ekajjhaṃ saṃharitvā surinkęs į vieną vietą caturaṅgulaṃ caturaṅgulaṃ ghaṭikaṃ katvā nikkhipeyya – padaręs šakeles po dešimt centimetrų dėtų [galvodamas]: ‘ayaṃ me mātā, „Tai mano mama, tassā me mātu ayaṃ mātā’ti, tai mano mamos mama“ – apariyādinnāva [apariyādiṇṇāva (sī.)] bhikkhave, tassa purisassa mātumātaro assu, vienuoliai, neužsibaigusios būtų to žmogaus mamų mamos, atha imasmiṃ jambudīpe tiṇakaṭṭhasākhāpalāsaṃ parikkhayaṃ pariyādānaṃ gaccheyya. kai šios Džiambudypos žolė, šakelės, šakos, lapai išsisemtų, ateitų į pabaigą. Taṃ kissa hetu? Dėl ko taip yra? Anamataggoyaṃ, bhikkhave, saṃsāro. Vienuoliai, neįsivaizduojama [kada buvo] šios samsaros pradžia. Pubbā koṭi na paññāyati Neįmanoma nurodyti praeityje pradžią avijjānīvaraṇānaṃ sattānaṃ būtybių, trikdomų nežinojimo, taṇhāsaṃyojanānaṃ esančių troškimo saituose, sandhāvataṃ saṃsarataṃ. lakstančių, klajojančių ratais. Evaṃ dīgharattaṃ vo, bhikkhave, Taip ilgai jūs, vienuoliai, dukkhaṃ paccanubhūtaṃ išgyvenote skausmą, tibbaṃ paccanubhūtaṃ išgyvenote kančią, byasanaṃ paccanubhūtaṃ, išgyvenote netektį, kaṭasī [kaṭasi (sī. pī. ka.) kaṭā chavā sayanti etthāti kaṭasī] vaḍḍhitā. prisidėjote prie kapinių auginimo. Yāvañcidaṃ, bhikkhave, Ir to, vienuoliai, tikrai jau alameva sabbasaṅkhāresu nibbindituṃ pakanka nusivilti visais sąlygotais dalykais, alaṃ virajjituṃ alaṃ vimuccitu”nti. pakanka užgesinti potraukį [prie jų], pakanka išsilaisvinti [nuo jų].