(Paṭiccasamuppāda)

Patičasamupada (Paṭiccasamuppāda) arba Sąlygotoji kilmė yra labai svarbus Budos mokymas, kuris išskyria budizmą iš visų kitų religijų. Ši doktrina moko, kad visi gyvųjų būtybių proto ir materijos reiškiniai yra sąlygoti, kad nėra nieko, kas atsirastų be priežasties. Ir dėl to, kad viskas kyla dėl priežasčių, nėra tokio dalyko kaip kūrėjas arba sukurtas pasaulis.

Į lietuvių kalbą terminas „Patičasamupada“ (PS) verčiamas įvairiai: priklausomas radimasis, sąlygotas radimasis, sąlygota bendroji kilmė, Sąlygotoji kilmė ir pan. Žodis „patiča“ (paṭicca) reiškia „priklausomai nuo“, o „samupada“ (samuppāda) - „tai, kas atsiranda kartu“. Ir nors pažodžiui šis junginys reikštų „atsiradimo sąlygos“, jis nurodo kaip į sąlygas, taip ir į pasėkmes. Taip yra dėl to, kad bet kuri vieno reiškinio pasėkmė taip pat yra ir kito reiškinio atsiradimo sąlyga.

Bendra šio dėsnio formuluotė skamba taip:

„Tam esant, tai yra,
tam atsiradus, tai atsiranda,
tam nesant, to nėra,
tam išnykus, tai išnyksta.“

Nurodžius pagrindinį principą, Buda paprastai paaiškina jį konkrečia priežasčių-pasėkmių seka:

„Sąlygoti nežinojimo yra valingi veiksmai;
sąlygota valingų veiksmų yra sąmonė;
sąlygota sąmonės yra protas-materija;
sąlygoti proto-materijos yra šeši jutimo pagrindai;
sąlygotas šešių jutimo pagrindų yra sąlytis;
sąlygotas sąlyčio yra jausmas;
sąlygotas jausmo yra troškimas;
sąlygotas troškimo yra prisirišimas;
sąlygota prisirišimo yra būtis;
sąlygotas būties yra gimimas;
sąlygotas gimimo yra senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nusiminimo, nerimo atsiradimas. Tokiu būdu atsiranda visa ši kentėjimų daugybė.
Dėl visiško nežinojimo užgesimo, išnykimo išnyksta valingi veiksmai;
dėl valingų veiksmų išnykimo išnyksta sąmonė;
dėl sąmonės išnykimo išnyksta protas-materija;
dėl proto-materijos išnykimo išnyksta šeši jutimo pagrindai;
dėl šešių jutimo pagrindų išnykimo išnyksta sąlytis;
dėl sąlyčio išnykimo išnyksta jausmas;
dėl jausmo išnykimo išnyksta troškimas;
dėl troškimo išnykimo išnyksta prisirišimas;
dėl prisirišimo išnykimo išnyksta būtis;
dėl būties išnykimo išnyksta gimimas;
dėl gimimo išnykimo išnyksta senėjimas, mirtis, liūdesys, raudojimas, skausmas, nusiminimas, nerimas. Tokiu būdu išnyksta visa ši kentėjimų daugybė.“

Šio fundamentalaus dėsnio supratimas yra be galo svarbus nežinojimo išsklaidymui. Iš tiesų, neperpratus jo, išsivadavimas iš atgimimų ratų yra neįmanomas.

Svarbu pastebėti, kad nors nežinojimas ir yra įvardijamas pirmas, jis nėra pirmapradė samsaros priežastis - samsara neturi pradžios: „neįmanoma nurodyti praeityje būtybių, trikdomų nežinojimo, esančių troškimo pančiuose, lakstančių, klajojančių ratais, pradžią.“ Patičasamupados tikslas nėra pirmos pradžios nurodymas, bet tai yra atgimimų rato bei to, kaip iš jo išsivaduoti, paaiškinimas. Taip pat svarbu suprasti, kad proto ir maretijos elementai yra tarpusavyje susiję sudetingais daugialypiais sąlyginiais ryšiais, nėra nei vieno reiškinio, kuris būtų sąlygotas tik vieno dalyko. PS yra Dharmos arba penkių sankaupų (khanda) atsiradimo ir išnykimo raidos ratas. Senas reiškinys nuolat sąlygoja naują ir už tos kaitos neslypi nei „aš“, nei „ego“, nei „siela“, nei „savastis“, nei „Dievas“. Labai gražiai tai aprašė Budhagosa savo „Kelyje į tyrumą“ (Visudhimagga):

Nėr nei veiksmo atlikėjo, nei rezultatų patyrėjo,
Tėra reiškinių vyksmas, toks matymas yra teisingas. (Vsm. XIX.689)

Taigi, turėdami visą tai omenyje, trumpai pažvelkime į dvyliką formulės grandžių paeiliui.

Nežinojimas (avijjā) - tai Keturių taurinančiųjų tiesų nežinojimas. Gyvenime jis pasireiškia keturiais matymo iškraipymais: nepastovaus matymu pastoviu, negražaus - gražiu, skausmingo - maloniu, neturinčio savasties - ją turinčiu.
Valingi veiksmai (saṅkhāra) - kūno, kalbos ir proto valingi veiksmai, o tiksliau su jais susijusi čėtana, kuri sukelia naują gyvenimą.
Sąmonė (viññāṇa) - atgimimo sąmonė bei kitos su nauju gyvenimu susijusios akies, ausies, nosies, liežuvio ir kūno sąmonės.
Protas-materija (nāmarūpa) - Protas - tai jausmas, suvokimas, valia, sąlytis, dėmesys ir kitos mentalinės veikmės, materija - tai keturi didieji materijos pagrindai, t.y. žemės, vandens, ugnies ir vėjo elementai, bei materija, priklausanti nuo jų (spalva, kvapas, skonis, maistingumas ir t.t.).
Šeši jutimo pagrindai (saḷāyatana) - tai akies, ausies, nosies, liežuvio, kūno bei proto jutimo pagrindai.
Sąlytis (phassa) - akies, ausies, nosies, liežuvio, kūno bei proto sąlyčiai.
Jausmas (vedanā) - malonus, nemalonus ar neutralus jausmas, gimęs dėl akies, ausies, nosies, liežuvio, kūno ar proto sąlyčio.
Troškimas (taṇhā) - tai formų, garsų, kvapų, skonių, troškimas, [proto] reiškinių troškimas.
Prisirišimas (upādāna) - tai sustiprėjęs troškimas, pasireiškiantis prisirišimu prie juslinių malonumų, prie neteisingų pažiūrų, prie neteisingo taisyklių ir įžadų paskirties supratimo, prie tikėjimo į savastį (sielą).
Būtis (bhava) - tai gyvenimą jausminėje sferoje, subtilios materijos sferoje ar nematerialioje sferoje sukelianti karma ir pats gyvenimas šiose sferose.
Gimimas (jāti) - tai naujos būtybės gimimas, gymis, pradėjimas, prigimimas, atgimimas,prisirišimo komponentų atsiradimas, [jausmo] pagrindų įgijimas.
Senėjimas ir mirtis (jarāmaraṇa) - tai biologinis būtybių senėjimas ir jų gyvenimo nutrūkimas.
Liūdesys, raudojimas, skausmas, nusiminimas ir nerimas (sokaparidevadukkhadomanassupāyāsā) - tai neigiamos emocijos, kurios iškyla užpuolus kokiai nors nelaimei ar įvykus sąlyčiui su kokiu nors skausmą sukeliančiu reiškiniu.

Nagrinėjant kaip ir kodėl atsiranda individuali gyvybė, galime skirtingai žvelgti į sąlygoto atsiradimo rato sąlygotumo ryšius:

  1. Galime matyti dvi pagrindines priežastis, du esminius blogius, kurie verčia gyvenimo ciklą kartotis: nežinojimą ir troškimą.

  2. Tiesa apie gyvenimą gali būti suskirstyta į dvi dalis: kančios tiesą (dukhasača) ir priežasties tiesą (samudajasača).

  3. Pagal tęstinumą galime matyti keturias grupes:

    • praeities sąlygų,

    • dabartinių rezultatų,

    • dabartinių sąlygų,

    • ateities rezultatų.

  4. Ratą sudaro dvylika grandžių.

  5. Galime išskirti tris sąsajas arba jungtis:

    • tarp valingų veiksmų ir sąmonės; todėl, kad valingi veiksmai sukelia naujo gyvenimo sąmonę; ji jungia praeities sąlygas su dabartiniais rezultatais,

    • tarp jausmo ir troškimo; todėl, kad būtent dėl jausmo kyla troškimas; ji jungia dabartinius rezultatus su dabartinėmis sąlygomis,

    • taro karmos būties ir gimimo; todėl, kad karma sukelia atgimimą; ji jungia dabartines sąlygas su ateities rezultatais.

  6. Grandys gali taip pat sudaryti tris ratus:

    • Teršalų ratą (nežinojimas, troškimas ir prisirišimas),

    • Karmos ratą (valingi veiksmai ir karmos būvis),

    • Rezultatų ratą (sąmonė, protas-materija, šeši jutimo pagrindai, sąlytis, jausmas, gimimas, atgimimo būvis, senėjimas ir mirtis)

  7. Pagal laiką grandys yra:

    • Praeities (nežinojimas, valingi veiksmai),

    • Dabarties (sąmonė, protas-materija, šeši jutimo pagrindai, sąlytis, jausmas, troškimas, prisirišimas, būtis),

    • Ateities (gimimas, senėjimas ir mirtis, liūdesys, raudojimas, skausmas, nusiminimas ir nerimas).

  8. Taip pat gali būti įžiūrėtos dvidešimt sudedamųjų dalių:

    • nežinojimas, troškimas, prisirišimas, karma ir būtis sudaro praeities sąlygas,

    • samonė, protas-materija, šeši jutimo pagrindai, sąlytis, jausmas sudaro dabartinius rezultatus,

    • troškimas, prisirišimas, karmos būtis, nežinojimas ir valingi veiksmai sudaro dabartines sąlygas,

    • samonė, protas-materija, šeši jutimo pagrindai, sąlytis, jausmas sudaro ateities rezultatus.

Šio mokymo supratimo, perpratimo svarbą ir gelmę Buda išreiškė taip: „Gilus, Ananda, yra ir atrodo gilus šis Sąlygotoji kilmė. Dėl šios dharmos nesupratimo ir neperpratimo ši karta yra susipainiojusi lyg siūlų kamuolys, lyg paukščių lizdas, lyg šiaudai ir šienas, ir ji negali įveikti nelaimingas sferas, blogas vietas, kančių sferas, samsarą.“ (DN15)