Buda, Dharma ir Sangha yra vadinami Trimis Brangenybėmis dėl to, kad kaip ir brangenybės, jie pasižymi puikiomis, vertingomis savybėmis. Kai nuodugniai jas ištyrinėjęs žmogus įvertina šias ypatingas, į išsilaisvinimą nuo gyvenimo kančių vedančias savybes, jis pradeda jas laikyti savo prieglobsčiu. Nuo paties Budos ir iki šių laikų šis žingsnis (Trijų Brangenybių pripažinimas savo prieglobsčiu) yra tarsi vartai į Budos mokymą. Jis atveria prieigą prie įvairiausių Dharmos aspektų gilumų. Bet kas, kas priima tą mokymą, praeina pro šiuos vartus. Žmogus, sakydamas:

Buddhaṃ saraṇaṃ gacchāmi;\ Aš priimu Budą savo prieglobsčiu,

Dhammaṃ saraṇaṃ gacchāmi;\ Aš priimu Dharmą savo prieglobsčiu,

Saṅghaṃ saraṇaṃ gacchāmi.\ Aš priimu Sanghą savo prieglobsčiu,

pripažįsta Budą savo mokytoju, Dharmą – mokymu ir Sanghą – palaikymą sutelkiančia bendruomene.

Skaityti toliau →

Visa Budos mokymo esmė gali būti suvesta į du nedalomus dalykus: Keturias tauriąsias tiesas ir Aštuonialypį taurųjį kelią. Paskutinioji iš keturių tiesų yra kelias, vedantis į dukhos (pali k. dukkha) išnykimą, t. y. Aštuonialypis kelias. O pirmoji Aštuonialypio kelio sudedamoji dalis yra Keturių tiesų supratimas. Tokiu būdu jie yra taip glaudžiai susiję, kad vienas negali būti be kito. Nežiūrint į tai, kad skirtingos budizmo mokyklos turi nevienodas tam tikrų mokymo aspektų interpretacijas, šie kertiniai tiesų ir kelio akmenys yra bendri joms visoms. Nuo pat pirmojo savo pamokslo, kurį atbudęs Buda davė savo penkiems draugams, per visą 45 metų mokytojo karjerą jis nuolat, nenuilstamai, pakartotinai sakė:

  1. Tai yra dukha.
  2. Tai yra dukhos priežastis.
  3. Tai yra dukhos išnykimas.
  4. Tai yra kelias, vedantis į dukhos išnykimą.

Tam, kad suprastume, kas gi yra dukha, pažvelkime, kaip ją apibrėžia Buda. Gimimas, senėjimas, ligos ir mirtis yra dukha; susidūrimas su tuo, kas nemiela, išsiskyrimas su tuo, kas miela, bei norimų dalykų negavimas, irgi yra dukha. Trumpiau tariant, penkios sankaupos, prie kurių galima prisirišti (pañcupādānakkhandha), yra dukha. Paprastai šis terminas verčiamas kaip „kančia“, „kentėjimas“, „stresas“, „diskomfortas“, „bėda“, „sunkumas“ ir panašiai. Bet nei vienas iš šių žodžių neatspindi dukhos esmės. Ne tik nemalonios gyvenimo situacijos, bet ir tai, kas malonu, taip pat yra dukha. Sąlygotų dalykų pasaulyje viskas nuolat keičiasi, kaita ir buvimas budizme matomi kaip neatsiejami dalykai. Gyvenimas reiškia kaitą, kaita reiškia gyvenimą. Gyvenime nėra nieko, kas būtų amžina, būtent tai ir yra dukhos esmė – nėra nieko, ko mes neprarastume. Mes gauname trokštamą daiktą ir nenorime jo prarasti – tai natūralu. Bet nepriklausomai nuo mūsų norų, tas daiktas kinta ir galiausiai arba jo, arba mūsų pačių galiojimo laikas pasibaigia - išsiskyrimas neišvengiamas. Nesustabdoma nuolatinės kaitos priespauda yra dukha. Ir tai yra pirmoji taurioji tiesa.

Paaiškinęs dukhą, Buda parodo ir jos priežastį. Tai yra su džiugesiu ir geismu susijęs troškimas, vedantis į pakartotiną būtį (atgimimą): juslinių malonumų troškimas, troškimas būti ir troškimas nebūti.

Pirmas dvi tiesas turime nuodugniai pažinti, suprasti, kiaurai perprasti savo tiesiogine patirtimi tam, kad mums atsivertų trečioji tiesa: dukhos išnykimas. Buda ją aprašo kaip troškimo visišką nusilpimą ir išnykimą, jo palikimą, atsisakymą ir nepriėmimą, išsilavinimą nuo jo. Tai yra viso budistinio kelio tikslas – nirvana (pali k. nibbāna).

Ir galiausiai, paaiškinęs dukhą, jos priežastį bei išnykimą, Buda išdėsto kelią, kuris veda į trečiąją tiesą, dukhos nutrūkimą, nirvaną – Aštuonialypį taurųjį kelią. Jo sudedamosios dalys yra:

  1. teisingas požiūris (sammādiṭṭhi),
  2. teisingas ketinimas (sammāsaṅkappo),
  3. teisinga kalba (sammāvācā),
  4. teisingas veiksmas (sammākammanto),
  5. teisingas pragyvenimo šaltinis (sammāājīvo),
  6. teisinga pastanga (sammāvāyāmo),
  7. teisingas atidumas (sammāsati),
  8. teisingas susitelkimas (sammāsamādhi).

Dažnai tie, kas yra tik paviršutiniškai susipažinę su budizmu, sako, kad tai yra pesimistiškas mokymas: „Jis gi teigia, kad gyvenimas yra kančia!“ Ir jei ne ketvirtoji taurioji tiesa, sunku būtų nesutikti su šiais žodžiais. Bet Buda ne tik nurodė problemą, mūsų visų ligą, bet ir aprašė problemos sprendimo būdą, išrašė vaistų ligos gydymui, o tai padaro šį mokymą kupiną optimizmo. Vaistas, kuris išvaduoja iš visų būties kančių, yra Aštuonialypis taurusis kelias arba Vidurio kelias - tai toks gyvenimo būdas, kai nėra atsiduodama nei besaikiam juslių tenkinimui, nei ekstremaliam savęs kankinimui. Sudaro šį kelią aštuoni veiksniai: teisingas požiūris, teisingas ketinimas, teisinga kalba, teisingas veiksmas, teisingas pragyvenimo šaltinis, teisinga pastanga, teisingas atidumas ir teisingas susitelkimas. Paprastai šios kelio sudedamosios dalys yra suskirstomos į tris grupes: dorovę arba sylą (teisinga kalba, teisingas veiksmas, teisingas pragyvenimo šaltinis), susitelkimą arba samadhį (teisinga pastanga, teisingas sąmoningumas ir teisingas susitelkimas) ir įžvalgą arba vipasaną (teisingas požiūris, teisingas ketinimas).

Šie veiksniai, žingsniai kelyje, nėra kažkas egzotiška, Buda juos apibūdino labai aiškiai.

Anot jo, teisingas požiūris - tai kentėjimo žinojimas, kentėjimo priežasties žinojimas, kentėjimo išnykimo žinojimas, kelio vedančio į kentėjimo išnykimą žinojimas. Teisingas ketinimas - tai ketinimas atsižadėti, ketinimas nepagrįstas pikta valia, ketinimas nežaloti. Teisinga kalba - tai susilaikymas nuo melagystės, šmeižto, šiurkščios kalbos ir tuščių plepalų. Teisingas veiksmas - tai susilaikymas nuo žudymo, savinimosi to, kas neduota, ir ištvirkavimo. Teisingas pragyvenimo šaltinis - tai vengimas neteisingų (kenksmingų) pragyvenimo šaltinių ir vertimasis teisingu pragyvenimo šaltiniu. Teisinga pastanga - tai stengimasis, siekis, kad neatsiradusios blogos, nedoros būsenos neatsirastų, siekis nusikratyti atsiradusių blogų, nedorų būsenų, siekis, kad neatsiradusios doros būsenos atsirastų, ir siekis įtvirtinti, padaryti neabejotinomis, dauginti, pilnai išvystyti, ištobulinti atsiradusias doras būsenas. Teisingas atidumas - tai keturių atidumų įsteigimai. Ir galiausiai, teisingas susitelkimas - tai keturios džhanos („pasinėrimo“ susitelkimo pakopos).

Skaityti toliau →

(Paṭiccasamuppāda)

Patičasamupada (Paṭiccasamuppāda) arba Sąlygotas atsiradimas yra labai svarbus Budos mokymas, kuris išskyria budizmą iš visų kitų religijų. Ši doktrina moko, kad visi gyvųjų būtybių proto ir materijos reiškiniai yra sąlygoti, kad nėra nieko, kas atsirastų be priežasties. Ir dėl to, kad viskas kyla dėl priežasčių, nėra tokio dalyko kaip kūrėjas arba sukurtas pasaulis.

Į lietuvių kalbą terminas „Patičasamupada“ (PS) verčiamas įvairiai: priklausomas radimasis, sąlygotas radimasis, sąlygota bendroji kilmė, sąlygotas atsiradimas ir pan. Žodis „patiča“ (paṭicca) reiškia „priklausomai nuo“, o „samupada“ (samuppāda) - „tai, kas atsiranda kartu“. Ir nors pažodžiui šis junginys reikštų „atsiradimo sąlygos“, jis nurodo kaip į sąlygas, taip ir į pasėkmes. Taip yra dėl to, kad bet kuri vieno reiškinio pasėkmė taip pat yra ir kito reiškinio atsiradimo sąlyga.

Bendra šio dėsnio formuluotė skamba taip:

„Tam esant, tai yra,
tam atsiradus, tai atsiranda,
tam nesant, to nėra,
tam išnykus, tai išnyksta.“

Nurodžius pagrindinį principą, Buda paprastai paaiškina jį konkrečia priežasčių-pasėkmių seka:

„Sąlygoti nežinojimo yra valingi veiksmai;
sąlygota valingų veiksmų yra sąmonė;
sąlygota sąmonės yra protas-materija;
sąlygoti proto-materijos yra šeši jautimo pagrindai;
sąlygotas šešių jautimo pagrindų yra sąlytis;
sąlygotas sąlyčio yra jausmas;
sąlygotas jausmo yra troškimas;
sąlygotas troškimo yra prisirišimas;
sąlygota prisirišimo yra būtis;
sąlygotas būties yra gimimas;
sąlygotas gimimo yra senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nusiminimo, nerimo atsiradimas. Tokiu būdu atsiranda visa ši kentėjimų daugybė.

Skaityti toliau →

Kas atsako už būtybių gerbūvį? Kas kaltas dėl mūsų nelaimių? Kam turėtumėme dėkoti už ištaigą?

Tiesa yra ta, kad už dabartinę mūsų padėtį gyvenime atsako mūsų veiksmai. Tai yra pagrindinis Budos mokymo principas. Sanskrito kalboje veiksmas skamba kaip „karma“, pali kalboje - „kama“ (kamma). Taigi, karma yra veiksmas ir jo gebėjimas duoti vaisių (karma ≠ pasekmė!). Tarp veiksmų svarbiais budizme laikomi valingi veiksmai, poelgiai, kurie gali būti įvertinti pagal moralės normas. Būtent ketinimas, arba valia (cetana, tariasi čėtana) yra tai, kas suteikia karmai moralinę vertę. Buda aiškiai pareiškė, kad jis vadina čėtaną karma. Ir šis karmos apibūdinimas duoda mums suprasti, kad karma yra mentalinis (psichinio pobūdžio) įvykis, tai yra protinė veikmė, įkūnijanti proto impulsus, polinkius ir tikslus. Ketinimas gali būti išreikštas proto, kalbos arba kūno veiksmu, kurie taip pat yra vadinami veiksmo durimis (kammadvara). Moralės atžvilgiu karma yra skirstoma į dorovingą (kusala) ir nedorą (akusala). Nedora karma yra ta, kuri yra peiktina, žalinga dvasiniam tobulėjimui ir yra savo bei kitų kentėjimo šaltinis. Kitą vertus, dorovinga karma yra ta, kuri yra pagirtina, palanki dvasiniam tobulėjimui ir duoda sau bei kitiems naudos. Yra begalė įvairių dorovingų ir nedorų karmų, bet dažniausiai Buda vardino kiekvienos grupės dešimt svarbiausių, pavadindamas jas atitinkamai dorovingomis arba nedoromis karmos kryptimis (kammapatha). Kiekvienoje grupėje yra trys kūno, keturios kalbos ir trys proto karmos. Dešimt nedoros karmos krypčių yra šios: gyvybės naikinimas, vagystė ir ištvirkavimas (kūno karma); melas, šmeižtas, šiurkšti kalba ir tušti plepalai (kalbos karma); gobšumas, piktavališkumas ir neteisingas požiūris (proto karma). Dorovingos karmos kryptys yra priešingos nedoroms: susilaikymas nuo pirmiausiai minėtų septynių veiksmų, gobšumo ir piktavališkumo neturėjimas bei laikymasis teisingo požiūrio. Nors pirmi septyni ir yra proto kontroliuojama veikla, jie vis dėl to yra vadinami atitinkama kūno ir kalbos karma, nes ji pasireiškia per atitinkamas veiksmo duris. Šios dvi karmų grupės yra vadinamos kryptimis todėl, kad jos turi potencialą tapti naujo atgimimo priežastimi atitinkamoje būties sferoje. Dorovingos karmos veda į atgimimą palaiminguose pasauliuose (žmonių, dėvų ir brahmų), nedoros gi veda į nelaimingus pasaulius (gyvūnijos, pėtų, demonų ir pragarų).

Skaityti toliau →

Abhidhamma – tai aukštesnis Budos mokymas. Ji nagrinėja esminius Budos Dhammos dalykus, nepasitelkiant įprastos sutartinės terminijos. Mūsų buičiai priduodančius tikrąją prigimtį elementus ji analizuoja tiesiogai, o visa, kas susiję su santykine tikrove, paliekama neliečiant. Abhidhammos knygos itin detaliai tyrinėja proto ir materijos elementus, sudarančius tai, ką vadiname gyvenimu, tai, ką vadiname pasauliu. Abhidhammoje nekalbama apie asmenis, vietas ar daiktus, nes absoliučia prasme jie neegzistuoja. Tai tik sutartiniai pavadinimai ir vardai, kuriuos naudojame, kad įgalintume atpažinimą ir bendravimą. Tai, ką vadiname asmeniu, vieta ar daiktu, yra tik skirtingų rūšių proto ir materijos reiškiniai, be galo greitai einantys vienas paskui kitą ir taip padarantys besitęsiančios vienumos įspūdį. Tad Abhidhamma nagrinėja absoliučias arba galutines tikroves, ir įsigilinimas į ją gali atnešti mums geresnį įžvalgos meditacijos praktikos supratimą.

Abhidhammos studijos gali tapti neįkainojamos kelyje į susitaikymą su tikra gyvenimo prigimtimi ir į jo momentinių įvykių sekos supratimą. Čia visiškai aiškiai parodoma, jog gyvenimas egzistuoja tik akimirką. Praeities momentai jau pasibaigė, jie nebegali sugrįžti. Ateitis dar neįvyko, tad jos dar nėra. Tik dabartinis momentas yra tai, kas tikrai egzistuoja šiuo momentu. Studijuojant Abhidhamm_ą gyvenimo momentai suskaidomi į skirtingus veiksnius: sąmonę, protines veiksmes ir sąmonės objektus, bei parodomas jų ryšis su materija. Palankūs momentai atskiriami nuo nepalankių taip, kad galėtume suprasti skirtumą tarp jų, ir tokiu būdu išvystyti daugiau palankių, sveikų būsenų. _Abhidhamma leidžia mums pamatyti skirtumą tarp atskirų gyvenimo momentų: žinoti, kad matymo momentas skiriasi nuo girdėjimo momento, girdėjimo ir mąstymo apie išgirstą momentai nėra tas pat, skonio ir kvapo pajūtimo momentai yra skirtingi, ir net kad skonis ir ragavimas nėra tas pat. Abhidhamma padeda mums suvokti šį gyvenimo momentiškumą. Gyvenimas – tai tik praeities momentų apspręsta akimirka, sukylanti akimirksniu ir tuoj pat išnykstanti tam, kad būtų pakeista kitu momentu. Du iš eilės einantys momentai niekad nėra tapatūs.

Tie, ką ši tema sudomino, gali parsisiųsti nedidelės knygos, supažindinančios su Abhidhammos pagrindais ir taikymu, vertimą.

dr. N.K.G. Mendis „Abhidhamma praktikoje“