Dažnai tie, kas yra tik paviršutiniškai susipažinę su budizmu, sako, kad tai yra pesimistiškas mokymas: „Jis gi teigia, kad gyvenimas yra kančia!“ Ir jei ne ketvirtoji taurioji tiesa, sunku būtų nesutikti su šiais žodžiais. Bet Buda ne tik nurodė problemą, mūsų visų ligą, bet ir aprašė problemos sprendimo būdą, išrašė vaistų ligos gydymui, o tai padaro šį mokymą kupiną optimizmo. Vaistas, kuris išvaduoja iš visų būties kančių, yra Aštuonialypis taurusis kelias arba Vidurio kelias - tai toks gyvenimo būdas, kai nėra atsiduodama nei besaikiam juslių tenkinimui, nei ekstremaliam savęs kankinimui. Sudaro šį kelią aštuoni veiksniai: teisingas požiūris, teisingas ketinimas, teisinga kalba, teisingas veiksmas, teisingas pragyvenimo šaltinis, teisinga pastanga, teisingas atidumas ir teisingas susitelkimas. Paprastai šios kelio sudedamosios dalys yra suskirstomos į tris grupes: dorovę arba sylą (teisinga kalba, teisingas veiksmas, teisingas pragyvenimo šaltinis), susitelkimą arba samadhį (teisinga pastanga, teisingas sąmoningumas ir teisingas susitelkimas) ir įžvalgą arba vipasaną (teisingas požiūris, teisingas ketinimas).

Šie veiksniai, žingsniai kelyje, nėra kažkas egzotiška, Buda juos apibūdino labai aiškiai.

Anot jo, teisingas požiūris - tai kentėjimo žinojimas, kentėjimo priežasties žinojimas, kentėjimo išnykimo žinojimas, kelio vedančio į kentėjimo išnykimą žinojimas. Teisingas ketinimas - tai ketinimas atsižadėti, ketinimas nepagrįstas pikta valia, ketinimas nežaloti. Teisinga kalba - tai susilaikymas nuo melagystės, šmeižto, šiurkščios kalbos ir tuščių plepalų. Teisingas veiksmas - tai susilaikymas nuo žudymo, savinimosi to, kas neduota, ir ištvirkavimo. Teisingas pragyvenimo šaltinis - tai vengimas neteisingų (kenksmingų) pragyvenimo šaltinių ir vertimasis teisingu pragyvenimo šaltiniu. Teisinga pastanga - tai stengimasis, siekis, kad neatsiradusios blogos, nedoros būsenos neatsirastų, siekis nusikratyti atsiradusių blogų, nedorų būsenų, siekis, kad neatsiradusios doros būsenos atsirastų, ir siekis įtvirtinti, padaryti neabejotinomis, dauginti, pilnai išvystyti, ištobulinti atsiradusias doras būsenas. Teisingas atidumas - tai keturių atidumų įsteigimai. Ir galiausiai, teisingas susitelkimas - tai keturios džhanos („pasinėrimo“ susitelkimo pakopos).

Pirmasis veiksnys, teisingas požiūris (sammādiṭṭhi) yra kelio pradžia ir jo gi pabaiga. Tam, kad pradėtumėme daryti žingsnius kelyje, turime bent teoriškai suprasti keturias tauriąsias tiesas. Išties, tam, kuris bent protu nesuvokia, kad gyvenimas yra kančia, niekad nešaus į galvą ieškoti išsilaisvinimo nuo kančios. Tas, kuris mato kančią, bet nežino jos priežasties, vargiai sugebės ją pašalinti. Tas, kas žino kančios priežastį, bet nežino, kaip su ja kovoti, niekad nebus nugalėtoju. O kas nežino kelio pabaigos, gali tiesiog pritrūkti kantrybės ir tikėjimo jai pasiekti, arba palaikyti pabaiga tai, kas yra tik tarpinis žingsnis jos link. Tad teisingas požiūris, keturių tiesų supratimas, yra kelio pradžia, kelrodė žvaigždė, o nuėjus tą kelią, kai keturios tauriosios tiesos yra kiaurai perprantamos kitų kelio veiksnių išvystymo pagalba, jis taip pat tampa laiminga kelio pabaiga.

Antrasis kelio veiksnys yra teisingas ketinimas (sammāsaṅkappo). Jis yra teisingo požiūrio logiškas tęsinys. Kai suprantame keturias tiesas savo paties gyvenimo atžvilgiu, kai suvokiame, kad gyvenimas yra kentėjimas, kurio šaltinis yra troškimas, ir kad jo išnykimas, t.y. laimė, ateina su to troškimo pašalinimu, protas palinksta troškimo atsižadėjimo kryptimi. Kuo labiau mes suvokiame kentėjimą, kentėjimo priežastį, jo atpildą ir jo pavojingumą, tuo daugiau ir dažniau gimsta mintys, susijusios su troškimo atsižadėjimu, neprisirišimu ir dosnumu. Kai pritaikome keturias tiesas kitų gyvenimų atžvilgiu, mūsų minčių pagrindu tampa ketinimai be piktavališkumo, ketinimai nežaloti. Kai mums yra matomas mūsų pačių kentėjimas, susijęs su buvimu samsaroje, ir noras išsivaduoti iš jo yra akivaizdus, palyginę kitus su savimi, suprantame, kad visi trokštame laimės. Toks apmąstymas sukelia geranoriškumo, gailestingumo kupinas mintis. Šie teisingi atsižadėjimo, geranoriškumo ir nežalojimo kupini ketinimai yra tvirtas likusių kelio veiksnių pamatas.

Teisinga kalba (sammāvācā) yra pirmas iš trijų dorovės grupei priklausančių kelio veiksnių. Ir turint omenyje, kiek laiko mes praleidžiame bendraudami su kitais, teisingi žodžiai tampa be galo svarbiu faktoriumi gyvenimo kelionėje. Ir šios teisingos kalbos, susilaikymo nuo melagystės, šmeižto, šiurkščios kalbos ir tuščių plepalų, tikslas yra ne tik kitų nežalojimas. Kai mes kalbame tik tai, kas yra naudinga mums bei kitiems, ir darome tai tik tam tinkamu momentu, tai taip pat padeda išlaikyti protą švarų ir nesukelti nereikalingų, mus blaškančių minčių.

Antrasis dorovės grupės kelio veiksnys yra teisingas veiksmas (sammākammanto). Kaip jau buvo minėta, jį sudaro susilaikymas nuo žudymo, ėmimo to, kas neduota, ir ištvirkavimo. Kai Buda kalba apie žudymą, jis turi omenyje sąmoningą bet kokių matomų gyvų būtybių gyvenimo atėmimą. Į ėmimą to, kas neduota, įeina vagystė, plėšimas, staigus grobimas, sukčiavimas bei apgavimas sveriant. Ištvirkavimas reiškia lytinius santykius su neteisėtais partneriais. Visos būtybės myli gyvenimą ir bijo mirties, niekas nenori prarasti savo turto ar būti apgaudinėjamas. Susilaikymas nuo šių nedorų veiksmų dovanoja kitoms būtybėms saugumo jausmą, o mums - nežalojimo džiaugsmą.

Teisingas pragyvenimo šaltinis (sammāājīvo) yra penktasis vidurio kelio faktorius. Buda nurodė tam tikrus standartus, pagal kuriuos pasaulietis turėtų užsidirbti, o vienuolis gauti gyvenimo būtinybes. Pasauliečio uždarbis turėtų būti teisėtas, taikus, sąžiningas, nesukeliantis kentėjimo ar žalos kitiems. Vengtini yra darbai susiję su ginklais, su prekiavimu gyvomis būtybėmis (gyvuliais skerdimui, vergais, moterimis), su mėsos gamyba, su nuodais ir svaigalais.

Dorovės išgrynintas elgesys sudaro pagrindą toliau einantiems susitelkimo grupės kelio veiksniams. Žengiame nuo kalbos ir kūno sutramdymo dorovingu elgesiu į tiesioginį proto vystymą. Pirmas iš šių veiksnių yra teisinga pastanga (sammāvāyāmo). Buda ne kartą kartojo, jog tam, kad išsivaduotumėme iš kentėjimo pančių, mes turime dėti pastangas, stengtis, energingai to siekti; jis pats tegali tik nurodyti kelią, bet nueiti jo už mus niekas negali. Teisinga pastanga yra suskirstoma į keturias dalis: nukreiptą į neatsiradusių blogų, nedorų būsenų neatsiradimą, į atsiradusių blogų, nedorų būsenų nusikratymą, į neatsiradusių gerų, dorų būsenų atsiradimą ir atsiradusių gerų, dorų būsenų vystymą ir dauginimą. Nedoros būsenos yra tos, kurių šaknys yra godumas (lobha), bjaurėjimasis (dosa) ir klaidingas manymas arba klydimas (moha). Dorosios yra tos, kurios kyla iš ne-godumo (alobha), t.y. atsižadėjimo, neprisirišimo, dosnumo ir pan.; ne-bjaurėjimosi (adosa), t.y. draugiškumo, simpatijos, geraširdiškumo ir pan.; bei teisingo manymo (amoha), t.y. išminties. Iš prigimties protas yra linkęs į nedoras būsenas, tad pakreipti jį doros link reikalauja iš mūsų nemažai pastangų. Bet tam, kad galėtumėme vykdyti šį darbą, sekantis kelio veiksnys yra būtinas.

Teisingas atidumas (sammāsati) yra gebėjimas būti atidžiu kūnui, jausmams, protui bei reiškiniams. Kai Buda aiškina šį veiksnį, jis naudoja keturių atidumo įsteigimų aprašymą. Kai mes atidžiai stebime kūną ir jo prigimtį, palaipsniui tampa vis aiškiau, kad jame nėra jokio grožio, ir tai silpnina prisirišimą prie jo. Atidžiai stebint jausmus, labai aiški pasidaro jų nepastovumo, nuolatinės kaitos prigimtis. Proto stebėjimas mums teikia nesavastingumo supratimą. Reiškinių, ypač kliūčių, bei atbudimo faktorių buvimo ar nebuvimo žinojimas leidžia mums nukreipti protą norima vaga, atbudimo link.

Ir paskutinis, bet, turbūt, daugiausiai pastangų išvystymui reikalaujantis kelio veiksnys yra teisingas susitelkimas (sammāsamādhi). Buda apibrėžia jį kaip gilų susikaupimą ties vienu objektu, vedantį į begalinės ramybės proto būseną. Pasiekus jį teršalai ir kliūtys yra gerai nuslopinti, protas yra ypač galingas, lankstus, pavaldus, aštrus, persmelkiantis. Bet nors ši būsena ir yra kupina nežemiškos palaimos, nors ji ir yra paskutinis kelio veiksnys, tai dar nėra kelio pabaiga.

Tikslui, kentėjimo išnykimui, pasiekti susitelktas pasiekęs protas nukreipiamas į realybės nagrinėjimą. Tuomet be didelio vargo yra įžvelgiami galutiniai proto ir materijos elementai bei jų priežastiniai ryšiai, šiems būdingos charakteristikos: nepastovumas (anicca), kentėjimas (dukkha) ir nesavastingumas (anatta). Kai dėl susitelkimo galią įgavęs protas nuolat žvelgia į pasaulį tokiu kampu, tuomet bręsta tiesiogine patirtimi pagrista išmintis apie pasaulio tikrąją prigimtį iki tol, kol protas pirmą kartą prasiskverbia pro nežinojimo šydą ir, pažinus nesukurtą, nesąlygotą nirvanos tikrovę, teisingas pasaulietiškas požiūris tampa transcendentaliniu, peržengusiu šį proto ir materijos pasaulį. Tokiu būdu paskutinis kelio veiksnys paremia pirmojo vystymą ir subrendimą. Keliauninkas tiesiogine patirtimi pažinęs nirvaną visam laikui atsikrato trijų teršalų: tikėjimo, kad asmenybė egzistuoja, abejonės ir neteisingo ritualų ir įžadų paskirties supratimo (tikėjimo, kad jie atveda į atbudimą); jis įžengia į Dharmos srautą ir ne daugiau kaip per septynis gyvenimus pasieks visišką kentėjimo išnykimą. Toliau įžengęs į srautą (sotāpanna), norėdamas pašalinti likusius proto teršalus, vis dar laikančius jį pririštu prie atgimimų rato, vėl kreipia dėmesį į galutinius (toliau nebesuskaidomus) proto ir materijos elementus, analizuoja ir nagrinėja juos bei jų priežastis visuotinių charakteristikų šviesoje. Jo įžvalga ir toliau bręsta iki tol, kol jis pasiekia sekantį proto apvalymo lygmenį ir jo troškimas bei bjaurėjimasis ženkliai sumažėja, taip paliekant jam tik vieną sugrįžimą į šį juslių pasaulį; dabar jis yra kartą sugrįžtantis (sakadāgāmī). Kai jis toliau aštrina, vysto, tobulina savo įžvalgą, ateina laikas, kai yra visiškai sunaikinami bjaurėjimasis ir juslinis troškimas; jis pažįsta nirvaną tokiame lygmenyje, kad jį jau niekas nebelaiko pririštu prie šio pasaulio, ir jei jam ir teks dar kur atgimti, tai tik labai aukštuose brahmų pasauliuose. Toks žmogus vadinamas nebesugrįžtančiu (anāgāmī). Jo proto tėkmėje vis dar yra penkių rūšių teršalai: troškimas gyvuoti subtilios formos sferoje, troškimas gyvuoti beformėje sferoje, savimana, nerimavimas ir nežinojimas. Norėdamas atsikratyti ir jų, jis ir toliau tobulina įžvalgą iki tol, kol visi pančiai subyra, ir jo protas visam laikui atsikrato visų teršalų; tuomet jau nebebus jam naujo gimimo, jis pasiekė aukščiausią pakopą, tapo arahantu, jis padarė tai, ką turėjo padaryti, pilnai išvystė Aštuonialypį kelią, pasiekė kelionės tikslą. Ir su kūno ir proto išnykimu jis pasieks savo laimingąją pabaigą - parinirvaną.