(iš prof. A. Beinoriaus “Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą”)

Nors esama įvairių formalių kanono skirstymo būdų – devynios dalys (aṅghas), penki skyriai (nikāyas), 84 tūkstančiai Dhammos skyrių (dhammakhanda) ir panašiai, – tradiciškai dažniausiai minimos trys „mokymo pintinės” ar „krepšiai” (tipiṭaka). Pastarasis terminas aiškinamas įvairiai. Anot vienų tyrinėtojų (G. Bühler), ankstyvieji kanono rankraščiai tiesiog saugoti krepšiuose, iš čia tat ir atitinkamų mokymo dalių skirstymas į „krepšius”. Tačiau, kaip dabar tapo žinoma, užrašinėti tekstus imta palyginti vėlai, kai šis terminas jau buvo plačiai vartojamas. Todėl įtikinamesnis atrodo kitas aiškinimas (V. Trenckner). Ūkyje buvo naudojamos tokios iš vytelių pintos pintinės, kuriomis iš rankų į rankas būdavo perduodama, pavyzdžiui, iškasta žemė. Taigi tokia pintinė ir ėmusi simbolizuoti tai, kas perduodama iš rankų į rankas – būtent perdavą, arba tradiciją. Šį aiškinimą patvirtintų ir kai kuriuose budizmo tekstuose (kaip antai Majjhima Nikāya II.95) sutinkama formulė „pintinių tradicija” (piṭaka sampradāya), žyminti minėtas vedų tradicijos saugojimo ir perdavimo šakas (śākha). Pirmąją pintinę, Vinają, sudaro vienuolio elgsenos normatyvai, privalomi visiems be išimties budistinės bendruomenės, sanghos, nariams: kaip būti priimtam į benduomenę, kaip atlikti viešą išpažintį, kaip maitintis, rengtis, bendrauti ir t. t. Vinaya piṭaką _savo ruožtu sudaro trys dalys. Pirmoje, vadinamoje _Sutta vibhaṅga, išdėstyta ir paaiškinta Pātimokkha, esmiškai laikytina vienuoliškos disciplinos kodeksu. Čia išdėstyti 227 vienuoliškojo gyvenimo reikalavimai, skirti vyrams, ir net 332 moterims vienuolėms. Moterys į budistinę bendruomenę buvo priimtos dar Budai gyvam esant ir jam davus sutikimą. Viena pirmųjų ir bene aktyviausia moterų sanghos įkvepėja buvo pati Budos motina Gotamė Mahapadžapatė. Pātimokkha yra labai svarbi budizmo istorijos prasme, nes, būdama ar ne seniausia kanono dalis, ji padeda perprasti daug ankstyvosios bendruomenės gyvensenos ypatumų. 1 Antroji Vinajos dalis, vadinama Khandhaka, plačiai žinoma dėl istorinio ir mitinio pobūdžio fragmentų (tarp jų ir apie Budos gyvenimą bei pirmuosius budistų sinodus), skirtų etiniams normatyvams iliustruoti. Trečioji Vinajos dalis, Parivāra, – mažiau reikšminga, joje apibendrinami pirmųjų dviejų šios pintinės dalių įvairūs aspektai. Manoma, kad ji chronologiškai gana vėlyva ir, matyt, buvo suformuluota jau Ceilone. 2 Apskritai, vinajos kodekso reikšmę budizmo literatūroje liudija kad ir plačiai žinomas posakis, jog „tai, kas nedera su vinaja, reikia atmesti” (vinaye sandissant´).

Vėlyviausia kanono dalis yra trečioji pintinė Abhidhamma piṭaka, kurią sudaro septyni rinkiniai. Kaip liudija pats pavadinimas („Apie dhammas”), ši pintinė skirta daugiausia filosofiniams bei psichologiniams ankstyvojo budizmo tekstams, o dėl septynių ją sudarančių skyrių ji dažnai dar vadinama tiesiog „Septynskyre”, Sattappakaraṇa. Svarbiausias yra pirmasis traktatas „Dhammų rinkinys”, Dhammsaṅgaṇi, kuriame klasifikuojami ir analizuojami įvairūs sąmonės turiniai ir aspektai, o visas pasaulis traktuojamas ne kaip išorinis objektas, bet kaip tiesiogiai nuo jį stebinčios sąmonės priklausomas reiškinys. Manoma, jog būtent šis tekstas, parašytas, ko gero, dar IV a. prieš mūsų erą, tapo visos vėlesnės budizmo psichologijos pagrindu. 3

Antrajame Abhidhammos traktate, Vibhaṅgoje, remiantis kiek kitais principais, toliau klasifikuojamos psichologinės kategorijos. Trečiasis traktatas, Dhātukathā, aptaria dhammų klasifikavimo į tam tikras grupes (dhātus) principus. Ketvirtajame, Puggala-paññatti, kalbama apie skirtingais temperametais ir polinkiais grindžiamus žmonių tipus. Penktasis traktatas, Kathāvatthu, priskiriamas therai Tissai, kuris trečiajame susirinkime bandė paneigti 252 klaidingus teiginius ir atskiro teksto forma tai buvo įjungta į kanoną. Šeštasis Abhidhammos traktatas Yamaka skirtas budistinei taikomajai logikai, grindžiamai tezės ir antitezės priešprieša. Galiausiai septintasis tekstas, Paṭṭhāna, analizuoja įvairius priežastingumo mechanizmus.

Apskritai indų mokslininkai pripažįsta, jog Vakarų literatūroje nusistovėjęs šio rinkinio vadinimas metafiziniu nėra teisingas, nes, atidžiau pažvelgę į jį sudarančių traktatų turinį, matome, jog tai esmiškai psichologinės klasifikacijos ir diskusijų procedūroms skirtos taikomosios logikos tekstai, neturintys nieko bendro su scholastine metafizine ar ontologine problematika. 4 Vyrauja skaitmeniniu principu (mātikā, skr. māt°kā) grindžiamas mokymo idėjų ir koncepcijų sisteminimas: trys didieji nuodai, keturios tauriosios tiesos, penki sąmonės sandai, šešios atgimimų sferos, aštuonios kelio pakopos ir t. t. Tokios „matikos” buvo tarsi savotiškas profesionalios kalbos kodas, abėcėlė, bendraminčių bendravimą lengvinantis žargonas, pašaliečiams tačiau primenantis „ezoterinę” pašvęstųjų kalbą. Kartu taip siekta maksimalaus budizmo doktrinų formos kompaktiškumo ir turinio kondensacijos. Toks budizmo idėjų kondensavimas žodinės perdavos tikslu sietinas su vedų ir apskritai visai Indijos intelektinei kultūrai būdinga sakralių formulių (mantra,dhārāṇī, sūtra, paritta) tradicija. Tad Abhidhamma piṭaka – tai išimtinai „tekstai sau”, tai budistinė analitika, intelektualinės meditacijos vadovas, skirtas specialiai sąmonės įžvalgą gilinančioms pratyboms.

Na, o istorine ir mokymo prasme svarbiausia budistinio kanono dalis yra antroji pintinė Sutta Piṭaka, kuriai priskiriama ir Dhammapada. Ši pintinė, skirta ir vienuoliams, ir pasauliečiams („tekstai kitiems”), yra savotiška budizmo kultūros, etikos, estetikos ir istorijos enciklopedija. Visiems be išimties žmonėms prieinamą „Suta pitakos” rinkinį sudaro autentišką Budos mokymą skelbiantys pamokslai, dialogai bei legendos, parašyti ir proza, ir posmais. Jis sudarytas iš penkių skirtingo dydžio rinkinių (nikāyas).

Pirmasis, trisdešimt keturių ilgųjų pamokslų rinkinys Dīgha Nikāya, pateikia Budos pamokslus vienais ar kitais mokymo aspektais. Iš jų bene garsiausias yra Mahāparinibbānasutta, kurį sudaro vaizdingai ir įtaigiai aprašyti paskutiniai Mokytojo gyvenimo mėnesiai ir paskutiniai jo pamokslai. Antras, viduriniųjų pamokslų rinkinys Majjhima-Nikāya, 152 savo sutose išdėsto daugiau praktinius, religinius budizmo principus. Kiek vėliau susiformavo trečiasis „jungtinis” rinkinys Saṇyutta-Nikāya, iš kurio 56 sutų garsiausias yra pirmasis Budos pamokslas Dhammacakkappavattana sutta, kuriame šis išdėstė savo mokymo kvintescenciją – apie keturias tauriąsias tiesas ir aštuonialinkį išsivadavimo kelią. Ketvirtas rinkinys, Aṅguttara-Nikāya,sudarytas iš bemaž 2300 sutų, kuriose gausu istorinių žinių apie ankstyvosios bendruomenės gyvenseną, artimiausius Budos mokinius.

Ypač reikšmingas yra penktasis „trumpųjų pamokymų” rinkinys Khuddaka-Nikāya, kuriame sukomplektuoti bene patys gražiausi meniniu požiūriu budizmo poezijos ir prozos šedevrai, tarp jų – ir „budizmo biblija” vadinama Dhammapada. Nors Ceilono, Birmos ir Thailando kanonuose atskiros šio rinkinio dalys kiek skiriasi, pagrindiniai tekstai neabejotinai yra seni ir atspindi tikrą ankstyvojo budizmo pasaulėžiūrą bei religinę praktiką. 5

Paminėtini ir keletas kitų kūrinių. Pirmiausia, tai Budos mokiniams ir mokinėms priskiriami posmai Theragāthā ir Therīgāthā, kuriuose su pakiliu religiniu jausmu bei kerinčiu nuoširdumu kalbama apie asmeninę išsivadavimo kelio patirtį. Buddhavaṇsoje aprašomi dvidešimt keturių ankstesnių Budų gyvenimų istorijos, o vienu iš seniausiu visame kanone laikomame tekste Suttanipāta iškeliama budistinės etikos principų svarba, vaizdingai parodoma dorovės prasmė kasdienybėje. Šio kūrinio populiarumą lėmė ir jo poetiniai ypatumai, ir dialoginė didaktika. Svarbi, o menine prasme itin vertinga yra Itivuttaka, kurią sudaro pačiam Budai priskiriama lyrinė poezija.

Visoje Azijoje ypač populiarios buvo ir tebėra džatakos (Jātaka) – 550 pasakojimų ir legendų apie ankstensius Budos Gautamos gyvenimus. 6 Džatakose į ankstenių Budos gyvenimų siužetus išmoningai inkorporuoti įvairūs senieji Indijos padavimai, folkloro motyvai bei literatūrinės Ramāyāṇos,Mahābhāratos, puranų scenos. 7 Ilgus amžius visoje Azijoje džatakos, kaip iliustracinė didaktinė medžiaga, ėjo įvadu į budizmo etiką, nes jose pasakojamos istorijos paremtos tradiciniais literatūriniais emocinio ir intelektinio poveikio metodais: palyginimais, alegorijomis, stebuklais bei simboliais (šnekantys gyvūnai ir pan.), dialogais, orientuotais iškart į keletą suvokimo lygių, ir t. t. Dar ir mūsų laikais džatakų scenos yra įkvėpimo šaltinis menininkams.

  1. Ankstyvųjų pali tekstų tyrinėtojas E. Frauwallneris tvirtina, jog didžioji Vinaya piṭakos dalis, įskaitant ir senąją Budos biografiją, kuria grindžiamos visos vėlesnės biografijos, buvo sukomponuota praėjus maždaug 110 metų po Budos mirties, bet joje esama ir dar archaiškesnės medžiagos. Taigi budistiniai šventrasčiai chronologine prasme yra arčiau istorinių įvykių nei, tarkime, Naujojo Testamento evangelijos. Žr.: E. Frauwallner, The Earliest Vinaya and the Beginnings of Buddhist Literature, Rome: ISMEO, 1956.

  2. An Analysis of the Pali Canon, ed. by Russell Webb, Kandy: Buddhist Publication Society, 1975. Glaustą kanono turinio analizę pateikia: Guide to Tipitaka, ed. by U Ko Lay, Delhi: Sri Satguru Publications, 1990.

  3. Žr.: C. A. F. Rhys Davids, A Buddhist Manual of Psychological Ethics, London: Luzac & Co, 1923.

  4. Pvz., G. C. Pande, Studies in the Origins of Buddhism, Delhi: Motilal Banarsidass, 1995.

  5. Pavyzdžiui, kinų ir tibetiečių kalbomis užrašyta Dhammapada skiriasi ir kompozicija, ir apimtimi, ją sudaro ne 26, kaip pali versijoje, o net 39 skyriai (žr. H. Beck, Udānavarga: Eine Sammlung buddhistischer Sprüche in Tibetischer Sprache, Berlin, 1911; S. Beal, Texts from the Chinese Buddhist Canon, commonly known as Dhammapada, with accompanying narratives, London, 1902). Paminetinos ir XX a. pradžioje atrastos Rytų Turkestane – tocharų ir Khotane – kharošthi kalbomis užrašytos versijos. Visos šios versijos greičiausiai verstos ne iš pali, bet iš sanskrito. Ypač reikšminga yra brahmi rašmenimis užrašyta sanskritiška Dhammapados versija, žr. J. Brough, The Gāndhārī Dhammapada, London, 1962.

  6. The Jâtaka or Stories of the Buddha’s Former Births, translated from the Pali by various hands under the editorship of Professor E. B. Cowell, Delhi: Motilal Banarsidass, 1990, 6 Vols; Джатаки: Избранные рассказы о прошлых жизнях Будды, перевод с пали В. Ермана, А. Парибка, Санкт-Петербург:Возрождение, 2003.

  7. Žr. L. Joshi, Studies in the Buddhist Culture of India, Delhi: Motilal Banarsidass, 1967.