Pali Kanonas, žinomas kaip Tipitaka (Tipiṭaka= tris (ti) + krepšiai (piṭaka)), susideda iš trijų dalių: Vinaja (Vinaya) pitaka - vienuolių disciplinos kodeksas, Suta (Sutta) pitaka - sutų rinkinys ir Abhidhama (Abhidhamma) pitaka - filosofinis Dharmos nagrinėjimas.

Vinaja ir keturios Suta pitakos nikajos (nikaya= [tekstų] grupė) bei kelios knygos iš penktosios nikajos sudaro seniausią Kanono branduolį. Ši svetainė yra orientuota į jų vertimą. Pagrindiniai Tipitakos tekstai turi komentarus ir pokomentarius, kurie nors ir parašyti daug vėliau (bent tūkstantį metų po Budos), yra labai vertingi tekstų supratimui. Todėl verčiant, į juos buvo plačiai remtasi. Komentarams pasirodžius esant abejotinais, tai pateikiama nuorodoje.

Nors Sutos ir yra seniausias, kasdienine kalba pateiktas Budos mokymas, nesinori nuvertinti Abhidhamos (kuri neabejotinai yra vėlesnis veikalas). Abhidhamos žinojimas pagilina sutų supratimą ir perkelia jį į kitą lygmenį. Todėl po truputį pateiksime ir resursus, susijusius su Abhidhama.

Pali (Pāḷi)

„Pali“ reiškia „tekstas“. Pradžioje šis terminas buvo vartojamas komentatorių tarpe siekiant pagrindinį kanono tekstą atskirti nuo komentaro, jie buvo pavadinti atitinkamai: pali (pāḷi) ir athakatha (aṭṭhakatha). Laikui bėgant susiklostė klaidingas supratimas, kad „pali“ reiškia specifinę kalbą, kuria kalbėjo Buda. Tuo tradiciškai tiki Theravados šalių budistai. Remdamiesi archeologiniais radiniais, budologai padarė vienareikšmišką išvadą, kad Buda kalbėjo ne pali, tačiau atsakyti į klausimą, kokia kalba jis mokė, jie kol kas negali. Theravados komentaruose teigiama, kad tai buvo Maghados kalba. Kaip bebūtų, pali kalba yra labai artima tų laikų Indijos dialektams (prakritams). Nors filologai ir negali sutapatinti jos su nei vienu iš šių dialektų, skirtumą tarp jų gerai iliustruoja mums gerai pažįstamas skirtumas tarp lietuvių literatūrinės kalbos ir žemaičių tarmės.

(iš prof. A. Beinoriaus “Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą”)

Nors esama įvairių formalių kanono skirstymo būdų – devynios dalys (aṅghas), penki skyriai (nikāyas), 84 tūkstančiai Dhammos skyrių (dhammakhanda) ir panašiai, – tradiciškai dažniausiai minimos trys „mokymo pintinės” ar „krepšiai” (tipiṭaka). Pastarasis terminas aiškinamas įvairiai. Anot vienų tyrinėtojų (G. Bühler), ankstyvieji kanono rankraščiai tiesiog saugoti krepšiuose, iš čia tat ir atitinkamų mokymo dalių skirstymas į „krepšius”. Tačiau, kaip dabar tapo žinoma, užrašinėti tekstus imta palyginti vėlai, kai šis terminas jau buvo plačiai vartojamas. Todėl įtikinamesnis atrodo kitas aiškinimas (V. Trenckner). Ūkyje buvo naudojamos tokios iš vytelių pintos pintinės, kuriomis iš rankų į rankas būdavo perduodama, pavyzdžiui, iškasta žemė. Taigi tokia pintinė ir ėmusi simbolizuoti tai, kas perduodama iš rankų į rankas – būtent perdavą, arba tradiciją. Šį aiškinimą patvirtintų ir kai kuriuose budizmo tekstuose (kaip antai Majjhima Nikāya II.95) sutinkama formulė „pintinių tradicija” (piṭaka sampradāya), žyminti minėtas vedų tradicijos saugojimo ir perdavimo šakas (śākha).

Skaityti toliau →

Pali abėcėlę sudaro 41 raidė: 8 balsės ir 33 priebalsiai.

8 balsiai (sara): a, ā, i, ī, u, ū, e, o.

33 priebalsiai (vyañjana):

Pusiau balsiai

• Palatalinis y
• Retrofleksinis r
• Dantinis l
• Dantinis ir lūpinis v

Kiti priebalsiai

• Dantinis s
• Aspiruotas h
• Retrofleksinis ḷ
• Niggahita ṃ

Tarimas

Pali kalba yra fonetinė ir kiekviena raidė turi jai būdingą garsą.

a tariasi kaip žodžio man a

ā tariasi kaip žodžio savas a

Skaityti toliau →

(iš prof. A. Beinoriaus Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą)

Pamokslaudamas Buda vartojo įvairius Šiaurės Indijos regionų, vidurio indoarijų dialektus, kas turėjo atsispindėti ir ankstyvojo kanono rinkinio kalboje. [^1] Indoarijų kalbos tradiciškai skirtomos į tris pagrindines grupes: senąsias, vidurio ir naująsias. Tai daugiau lingvistinė, o ne chronologinė klasifikacija, nes vidurio indoarijų kalbos anaiptol nėra jaunesnės už klasikinį sanskritą. Kaip teigia žymus pali kalbos specialistas Thomas Oberlies, daugybė morfologinių ir leksinių vidurio indoarijų kalbų ypatybių liudija, kad šios kalbos nėra tiesioginė ṛgvedos sanskrito, kurio pagrindu susiformavo klasikinis sanskritas, tąsa – „jos išsivystė iš dialektų, kurie, nepaisant daugybės panašumų, skyrėsi nuo ṛgvedos kalbos ir tam tikra prasme laikytini netgi archajiškesniais už ją. [^2] Archaiškiausios tarp vidurio indoarijų kalbų buvo Ašokos įrašų prakritas bei dvi literatūrinės kalbos – pali ir ardhamagadhi. Nors trečiajame ketvirtajame amžiais prieš m. e. vidurio indoarijų dialektai neturėjo labai skirtis, tačiau kanono recitavimas, ypač visuotinių susirinkimų metu, neišvengiamai reikalavo kalbą griežtai suvienodinti, sunorminti. Tarp pačių theravados budistų paplitęs aiškinimas, kad už mišrios theravados kanono kalbos pagrindą greičiausiai imtas Magadhos apylinkų dialektas (ardhamāgadhī), kuris, būdamas administracine Maurų imperijos kalba, galėjo tapti ir savotiška ano meto theravadinų ekleziastine koine ar lingua franca. Šį ardhamagadhi dialektą, artimą prakritui, savo literatūroje plačiai vartojo ir džainai.

Skaityti toliau →

(iš prof. A. Beinoriaus Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą)

Nors Indijos kultūros kontekte labai sunku, o kartais išvis neįmanoma kalbėti apie chronologiją, pabandykime glaustai apžvelgti budistinio kanono formavimąsi ir istorinę raidą. Kanono raida yra neatsiejama nuo budistų visuotinių susirinkimų istorijos, apie kurią galime spręsti tik iš palyginti vėlesnių istorinių šaltinių. Budistų visuotinius susirinkimus, „sinodustiksliau būtų vadinti bendru „sudainavimuar tiesiog „sangieda (saṅgīti, saṅgāyanā), nes jų metu atmintyje saugomi Budos pamokslai būdavo viešai progiesmiu sugiedami. Kaip taikliai pastebėjo Ch. Halliseyis, budistiniai sinodai svarbūs ne tiek kaip istoriniai įvykiai, kiek kaip kultūros įvykiai, legitimuojantys atitinkamas idėjas ir pačios sanghos statusą. ¹ Esminė visų šių sinodų paskirtis – suderinti kanoną, susisteminti jį ir organizuoti optimalų jo perdavimą ateities kartoms, išsaugojimą atskirose bendruomenės grupėse (nikāya).

Skaityti toliau →

(iš prof. A. Beinoriaus Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą)

Greta kanono, esama daug kitos pokanoninės litaratūros pali kalba, kuri vienaip ar kitaip yra susijusi su kanonu. Pirmiausia, tai indų prozos šedevras Milindapañha , „Karaliaus Milindos klausimai, užrašyti Šiaurės Indijoje II a. prieš mūsų erą. Į baktrų valdovo Milindos klausimus apie budizmo esmę atsakinėja vienuolis filosofas Nagasena, laipsniškai ir įtaigiai išaiškindamas visas jam keliamas problemas. ¹ Eros pradžioje, veikiausiai Šiaurės Indijoje parašyti ir įtakingiausi budistinės hermeneutikos bei egzegezės principus dėstantys traktatai Peṭakopadesa ir Nettippakarana . Šiuose pokanoniniuose tekstuose analizuojami metodai, kuriuos derėtų pasitelkti aiškinant vienus ar kitus mokymo aspektus skirtingų tipų, skirtingos supratimo galios žmonėms.

Skaityti toliau →

Skaityti toliau →