(iš prof. A. Beinoriaus Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą)

Greta kanono, esama daug kitos pokanoninės litaratūros pali kalba, kuri vienaip ar kitaip yra susijusi su kanonu. Pirmiausia, tai indų prozos šedevras Milindapañha , „Karaliaus Milindos klausimai, užrašyti Šiaurės Indijoje II a. prieš mūsų erą. Į baktrų valdovo Milindos klausimus apie budizmo esmę atsakinėja vienuolis filosofas Nagasena, laipsniškai ir įtaigiai išaiškindamas visas jam keliamas problemas. 1 Eros pradžioje, veikiausiai Šiaurės Indijoje parašyti ir įtakingiausi budistinės hermeneutikos bei egzegezės principus dėstantys traktatai Peṭakopadesa ir Nettippakarana . Šiuose pokanoniniuose tekstuose analizuojami metodai, kuriuos derėtų pasitelkti aiškinant vienus ar kitus mokymo aspektus skirtingų tipų, skirtingos supratimo galios žmonėms. Nuo IV mūsų eros amžiaus, Indijos budistams pradėjus vis dažniau vartoti sanskritą, pali kalba ir literatūra toliau plėtojosi Ceilone. Būtent ten buvo parašytos ir senosios istorinės pali kronikos Dīpavaṃsa ir Mahāvaṃsa , kuriose istoriniai faktai keistokai, dabarties požiūriu, persipynę su mitologija ir legendomis. Būtent Ceilone V a. gyveno iš Indijos atvykęs žymiausias budizmo tekstų komentatorius, budistiškuoju „bažnyčios tėvuvadinamas Buddhaghosa, kurio vaidmuo prilygsta Tomo Akviniečio vaidmeniui krikščionių bažnyčios istorijoje, o gal jį net pranoksta. Jis parengė milžiniškos reikšmės tekstą, tikrą budizmo meditacijos bei praktikos enciklopediją Visuddhimagga , pažodžiui „Tyrumo kelias, 2 ir sukūrė gausių pirminių (aṭṭhakathās) bei antrinių (ṭīkās) komentarų kone visam pali kanonui. Pasak tradicijos, lankydamasis Ceilone jis parašė ir plačius komentarus Dhammapadai. 3 Tačiau teksto analizė rodo, kad literatūrinis Dhammapados komentarų stilius skiriasi nuo kitų mums žinomų Buddhaghošos kūrinių, todėl tikėtina, kad jis buvo, šiuolaikiškai šnekant, visų komentarų rinkinio „vyriausias redaktorius, sutelkęs įvairius tradicinius šaltinius bei paaiškinimus. Bet kuriuo atveju, neabejojama, kad būtent jis iš Ceilono į Indiją atgabeno ne tik susistemintą, bet jau ir užrašytą pali kanoną, Indijoje pradėtą užrašinėti dargi devanagari rašmenimis.

Komentarus kanonui ir įvairią pali literatūrą rašė ir kiti garsūs pali kalbos meistrai: Buddhadatta (V a.), Mahānāma (VI a.), Upasena (VI a.), Dhammapāla (VI a.). Nors pali kalba daugiausia buvo rašoma budizmo filosofinė, religinė bei didaktinė literatūra, ji vartota ir pasaulietinėje poezijoje (kāvya), kurtoje pagal ano meto sanskrito meninės literatūros principus. Išlikę yra ir įvairių medicininių pali traktatų, gramatinė bei leksikografinė lektūra, iš kurios paminėtinas seniausias žinomas pali kalbos vadovėlis, priskiriamas Kaccāyanai (VII a.). 4

Nuo VI a. Ceilone vis labiau įsigalint singhalų kalbai (kuri išsirutuliojo iš sanskrito, taigi yra vadinamasis prakritas), budizmo kūriniai pali kalba dar kelis amžius rašomi Birmoje, iš kur ne sykį, viduramžiais ir jau naujaisiais kolonializmo laikais, patirties bei žinių sėmėsi Ceilono, Tailando, Laoso budistai, kaskart atgaivindami krikščionybės įtakoje begęstančią vienuoliškąją budizmo įšventinimų perdavą (upasampadā).

  1. Žr. rusišką vertimą: Вопросы Милинды (Милиндапаньха), пер. с пали А. В. Парибка, Moсква: Наука, 1989.

  2. Ñāṇamoli, Bhikkhu, Visuddhimagga: The Path of Purification, Kandy: Buddhist Publication Society, 1981. Manoma, jog „Tyrumo keliopagrindas buvo keliais amžiais anksčiau (apie I m. e. a.) Abhajagirio vienuolyno vyresniojo Upatissos parengtas budistinės meditacinės praktikos kompendiumas „Išsivadavimo kelias(Vimuttimagga), kuris pali kalba neišliko, tik vertimas į kinų kalbą; anglišką vertimą žr.: U. Thera, Vimuttimagga: The Path of Freedom, Colombo, 1961.

  3. H. C. Norman, Dhammapada Aṭṭhakathā: The Comentary on the Dhammapada, 4 Vols, Oxford: Pali Texts Society, 1904–1916.

  4. F. Mason, D. D. Toungoo, Kachchayanas Pali Grammar with Chrestomaty and Vocabulary, 1868.