(iš prof. A. Beinoriaus Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą)

Nors Indijos kultūros kontekte labai sunku, o kartais išvis neįmanoma kalbėti apie chronologiją, pabandykime glaustai apžvelgti budistinio kanono formavimąsi ir istorinę raidą. Kanono raida yra neatsiejama nuo budistų visuotinių susirinkimų istorijos, apie kurią galime spręsti tik iš palyginti vėlesnių istorinių šaltinių. Budistų visuotinius susirinkimus, „sinodustiksliau būtų vadinti bendru „sudainavimuar tiesiog „sangieda (saṅgīti, saṅgāyanā), nes jų metu atmintyje saugomi Budos pamokslai būdavo viešai progiesmiu sugiedami. Kaip taikliai pastebėjo Ch. Halliseyis, budistiniai sinodai svarbūs ne tiek kaip istoriniai įvykiai, kiek kaip kultūros įvykiai, legitimuojantys atitinkamas idėjas ir pačios sanghos statusą. 1 Esminė visų šių sinodų paskirtis – suderinti kanoną, susisteminti jį ir organizuoti optimalų jo perdavimą ateities kartoms, išsaugojimą atskirose bendruomenės grupėse (nikāya). Taigi visos budizmo mokyklos sutaria, kad pirmasis budistų visuotinis susirinkimas įvyko iškart po Budos mirties Radžagahoje (dabartinis Radžgiras). 2 Teigiama, jog susirinkę 500 vyresniųjų vienuolių, vadovaujami Mahakassapos, paprašė „vyresniojo (thera) Upalio sugiedoti vienuoliškos disciplinos normatyvus (vinaya), o paskui Budos pusbrolis, buvęs jo artimiausias padėjėjas, vienuolis Ananda sugiedojo mokymo (dhamma) principus, kurie ir sudarė Sutta Piṭakos pagrindą, o thera Kasjapa sugiedojo Abhidhammą. Tuomet visi vyresnieji įsimindami pakartojo abu sugiedotus rinkinius. Nors sunkiai tikėtina, kad šiedu – itin gausus pamokymų ir elgesio normatyvų – rinkiniai, o kaip teigia kai kurie tradiciniai šaltiniai, dar ir trečia, filosofinių mokymų „pintinė (Abhidhamma-Piṭaka) buvo surinkti ir sugiedoti to paties pirmojo susirinkimo metu, neabejotina, jog pati procedūra atrodė būtent taip ar panašiai. Neatsitiktinai daugelyje sutų dažnai sutinkama teiginio legitimavimo formulė „paties sužinota (janata;passata), o ir pačios sutos pradedamos asmeninio paliudijimo formule, priskiriama Anandai: „taip aš girdėjau (evaṃ me suttaṃ). 3 O kadangi žodinę tradiciją saugojo ir iš kartos į kartą perdavinėjo butent „vyresnieji (thera-), ją ir imta vadinti theravāda, pažodžiui vyresniųjų mokymas. 4

Antrame budistų visuotiniame susirinkime, įvykusiame Vaišali mieste, praėjus 100 ar 110 metų po Budos mirties, 700 vienuolių iš naujo sugiedojo abi tekstų pintines ir, kaip galima spręsti iš užuominų senose pali kronikose (Dīpavaṃsa V.28), greičiausiai dar ir tam tikrą trečiosios pintinės, Abhidhammos dalį. O valdant Ašokai, trečiojo amžiaus prieš m. e. viduryje bendruomenei skilus ir atsiskyrus mahasanghikams, trečiame theravadinų sušauktame susirinkime Pataliputroje 1000 vienuolių sugiedojo visas tris mokymo pintines, kurios, nedaug tepakitusios, pasiekė ir mūsų laikus. Ir jau nuo trečio susirinkimo įvairių budizmo mokyklų sinodų chronologija bei geografija Indijos, Ceilono, Tailando, Birmos budistų kronikose pradeda esmingai skirtis.

Nuo pat savo įsteigimo budistų bendruomenė turėjo keletą paskirčių: ir suteikti išsivadavimo siekiantiems vyrams ir moterims tam tikrą kolegialią instituciją, struktūrą, ir išsaugoti ateinančioms kartoms Budos mokymą, o tam anuo metu reikėjo tikrai ypatingų ir itin gerai organizuotų pastangų. 5 Tradicinės šventraščių hermeneutikos tyrinėtoja M. Levering atkreipia dėmesį į tai, kad giedamasis, recituojamasis tradicinėse kultūrose sakralus tekstas laikomas turįs ypatingą galią ir skleidžiąs tiesą nepriklausomai nuo to, ar klausytojas ir pats atlikėjas supranta jo turinį. 6 Tai galioja ir kalbant apie pali kanono išsaugojimo mechanizmą ankstyvojo budizmo kultūroje, kurioje žodinės perdavos svarbą liudija ir doktrininis jo pagrindimas, „teisingą kalbą(sammā vācā) įtraukiantis į „tauriojo aštuonialinkio kelio(aṭṭhangika magga) sistemą. Žmonijos istorija nežino kito analogiško atvejo, kad grynai žodinės perdavos – iš lūpų į lūpas – būdu būtų išsaugotas šitoks milžiniškas tekstų sąvadas ir dargi bemaž pustrečio tūkstančio metų! Šiems mastams neprilygsta nei žydų Penkiaknygė, nei musulmonų Koranas, netgi tų pačių arijų vedos, irgi išsaugoti žodžiu. Anot seniausios Indijoje religinės bendruomenės, džainų, nors įtakingiausioje tarp jų digambarų sektoje visuomet būta therakappų – už tradicijos išsaugojimą tiesiogiai atsakingų profesonalių vienuolių institucijos, ankstyvoji jų kanono dalis buvo negrįžtamai prarasta, ir dabartinis kanonas tesiekia vos mūsų eros pradžią. 7

Budistų bendruomenėje kanonizuotus tekstai buvo patikėti vyresniųjų vienuolių ir jų mokinių grupėms, vadinamiesiems „giedotojams(bhāṇakās), primenantiems vedas saugančių brahmanų šeimų „šakoms(śākhās), 8 dar ir mūsų laikais pasižyminčioms tiesiog fenomenalia, daugelio kartų genetiškai išugdyta atmintimi. Bhanakų grupės buvo gana savarankiškos ir, nepriklausydamos nuo kitų tekstų saugotojų grupių, dažnai papildydavo savo saugomas kolekcijas įvairia istorine medžiaga, nors pagrindiniai kanono tekstai buvo itin akylai saugomi nuo galimų iškraipymų. Žodinei prozai ir poezijai būdingi ypatingi savitumai. Ritmiškas sakinių komponavimas, pasikartojimai, fragmentų dubliavimas, detalūs išvardijimai bei kryžminės nuorodos į kitus kanono tekstus – visa tai rodo, jog tekstai, pritaikant juos efektyvesniam memorizavimui ir giedojimui, buvo formalizuojami, kaip ir ano meto vedų literatūra. Ši „mokymo pintiniųsaugotojų sistema egzistavo net iki dešimtojo m. e. amžiaus, o vėliau, pradėjus užrašinėti Tipitaką ir pagausėjus manuskriptų, palaipsniui sunyko.

Naujas budistinio kanono etapas sietinas su 1868–1871 metais Birmos karaliaus Min Dong Mino sušauktu penktuoju visuotiniu budistų vienuolių susirinkimu, kuriame visas kanonas buvo vėl sugiedotas ir, kruopščiai sutikrinus, buvo išgraviruotas ant 729 marmurinių plokščių aplink Kuthodavo pagodą netoli Mandalay miesto. Pasitinkant Budos gimimo 2500-ąsias metines, 1954-1956 metais Rangune (Birmoje) susirinkę Birmos, Šri Lankos ir Tailando vienuoliai, sulyginę įvairias versijas, dar kartą suredagavo visą kanoną ir išspaudino jį sinhalų, thai, birmiečių bei indų devanagari rašmenimis. Nors dėl politinių priežasčių šiame susirinkime nedalyvavo Laoso ir Kambodžos theravados vienuoliai, bet jie irgi pritarė galutinei redakcijai. Tokiu būdu, nors ir grindžiamas birmiečių tradicija, šeštojo susirinkimo metu suredaguotas, vadinamasis Chaṭṭasaṅgayāna leidimo kanonas tapo Pietų ir Pietryčių Azijos budistus suvienijusiu rinkiniu.

  1. Ch. Hallisey, Councils as Ideas and Events in the Theravāda, The Buddhist Forum, Vol. 2, ed. by T. Skorupski, University of London, SOAS, 1991, p. 133–148.

  2. Pagrindinis pirmųjų dviejų budistų sinodų aprašymas pateikiamas Vinaya Piṭakas antrojo rinkinio (khandhaka), pavadinto Cullavagga, XI–XII dalyse. Daugiau apie ankstyvuosius sinodus žr.: A. Bareau, Les Premiers Conciles Bouddhiques, Paris: Presses Universitaires de France, 1955; L. de la Vallee Poussin, The Buddhist Councils, Calcutta, 1976; J. Przyluski, Le concile de Rājagṛha, Paris, 1928.

  3. Sanskritiškos sūtros pradedamos atitinkama formule evaṃ māya śrutam.

  4. therehi katasaṃgaho theravādo ti vuccati. – Dīpavaṃsa IV.13.

  5. Apie žodinės perdavos mechanizmą ankstyvojo budizmo kultūroje žr.: L. S. Cousins, Pali Oral Literature, Buddhist Studies Ancient and Modern, eds. P. T. Denwood and A. Piatigorsky, London, 1983, p.1–11 ir F. J. Hoffman, Oral Tradition in Nikāya Buddhism, Texts in Context: Traditional Hermeneutics in South Asia, ed. Jeffrey R. Timm, State University of New York Press, 1992, p. 195–219.

  6. Rethinking Scripture, ed. Miriam Levering, State University of New York Pres, 1989, p. 7.

  7. P. S. Jaini, * The Jaina Path of Purification*, Berkeley and Delhi, 1979, p. 51.

  8. Kiti kanono giedotojų saugotojų pavadinimai: sutaṃtika pamokslų giedotojas, tipiṭakā trijų pintinių žinovas, peṭakin pintinininkas, dhammakathika mokymo skelbėjas, pacanekāyika penkių rinkinių žinovas. Pavadinimų gausa savaime liudija šios institucijos svarbą. Žr.: E. Lamotte, Histoire de Buddhisme Indien: Des origines à l’Ère Sáka, Louvain: Institut orientaliste, 1976, p. 164–165.