(iš prof. A. Beinoriaus Evaṃ me suttam: Apie ankstyvojo budizmo bendruomenės, kanono ir kalbos raidą)
Pamokslaudamas Buda vartojo įvairius Šiaurės Indijos regionų, vidurio indoarijų dialektus, kas turėjo atsispindėti ir ankstyvojo kanono rinkinio kalboje. [^1] Indoarijų kalbos tradiciškai skirtomos į tris pagrindines grupes: senąsias, vidurio ir naująsias. Tai daugiau lingvistinė, o ne chronologinė klasifikacija, nes vidurio indoarijų kalbos anaiptol nėra jaunesnės už klasikinį sanskritą. Kaip teigia žymus pali kalbos specialistas Thomas Oberlies, daugybė morfologinių ir leksinių vidurio indoarijų kalbų ypatybių liudija, kad šios kalbos nėra tiesioginė ṛgvedos sanskrito, kurio pagrindu susiformavo klasikinis sanskritas, tąsa – „jos išsivystė iš dialektų, kurie, nepaisant daugybės panašumų, skyrėsi nuo ṛgvedos kalbos ir tam tikra prasme laikytini netgi archajiškesniais už ją. [^2] Archaiškiausios tarp vidurio indoarijų kalbų buvo Ašokos įrašų prakritas bei dvi literatūrinės kalbos – pali ir ardhamagadhi. Nors trečiajame ketvirtajame amžiais prieš m. e. vidurio indoarijų dialektai neturėjo labai skirtis, tačiau kanono recitavimas, ypač visuotinių susirinkimų metu, neišvengiamai reikalavo kalbą griežtai suvienodinti, sunorminti. Tarp pačių theravados budistų paplitęs aiškinimas, kad už mišrios theravados kanono kalbos pagrindą greičiausiai imtas Magadhos apylinkų dialektas (ardhamāgadhī), kuris, būdamas administracine Maurų imperijos kalba, galėjo tapti ir savotiška ano meto theravadinų ekleziastine koine ar lingua franca. Šį ardhamagadhi dialektą, artimą prakritui, savo literatūroje plačiai vartojo ir džainai.
Poveikį pali tekstams neabejotinai darė ir nuo karaliaus Ašokos (273–232 pr. m. e.) laikų pastebimi bandymai budizmo kanoną sanskritizuoti. Tai liudija ir kai kurios sanskrito gramatinės formos, ir kiek vėliau susiformavusio mahajanos budizmo vartotas hibridinis sanskritas, kuriuo buvo užrašytos ankstyvosios mahajanos sūtros. [^3] Dėl įvairių istorinių bei lingvistinių neaiškumų šiuolaikiniai mokslininkai vengia budistų kanono kalbą vienareikšmiškai tapatinti su kuria nors istorine Indijos subkontinento kalba ar dialektu. Taigi vieningos nuomonės nėra: vieni tyrinėtojai (H. Kern, I. P. Minaev) pali vadina grynai literatūrine kalba; kiti (W. Geiger, E. Vindisch, H. Oldenberg, M. Valleser, C. A. F. Rhys-Davids) – sanskritizuotu prakritu, kurio ištakų ieškoma įvairių Indijos regionų (Magadha, Gudžaratas, Pataliputra, Udžainas, Košala) dialektuose; dar kiti (O. von Hinüber) apskritai yra linkę pali laikyti dirbtine kalba, kaip kad, pavyzdžiui, esperanto. [^4]
Kaip byloja senosios Šri Lankos (Ceilono) pali kronikos Dīpavaṃsa ir Mahāvaṃsa , kanoną iš Indijos į Ceiloną trečiojo amžiaus prieš m. e. pabaigoje atgabenę paties Ašokos su misija budizmui skleisti pasiųsti jo sūnus (arba sūnėnas) vienuolis Thera Mahendra ir duktė vienuolė Sanghamitta. Thera Mahendra susirinkusios bendruomenės akivaizdoje sugiedojęs visą kanoną, kurį dalimis iš jo ir perėmę bendruomenės nariai. Ypatingas vaidmuo išsaugant kanoną teko seniausiai ir autoritetingiausiai Ceilono budistų bendruomenei iš senosios Ceilono sostinės Anuradhapuros, vadinamai Mahavihara (mahāvihāra), kurį ligi pat šių dienų tebėra išsaugojusi savo ypatingą statusą. O pirmame amžiuje prieš m. e., valdant karaliui Vattagamaniui Abhajui (29–17 m. pr. m. e.), Ceilone įvyko ypatingos, istorinės budistams reikšmės įvykis – susirinko įvairias kanono ir jo komentarų dalis atmintyje saugantys bhikhūs ir pirmą sykį raštu (sinhalų rašmenimis) užrašė visą Tipitaką. Priežastis griebtis rašto gana aiški – karai, ligos ir badas grėsmingai retino vienuolių gretas, ir iškilo pavojus išvis prarasti žodine perdava „giedotojųbhanakų saugomą kanoną. Jau tuomet kai kuriuos tekstus atmintyje besaugojo vos vienas vienuolis, o tai reiškė, kad jam staiga mirus, negrįžtamai būtų prarastas ir atitinkama Budos mokymo dalis.
Perėjimas nuo žodinės prie rašytinės tradicijos erų sandūroje buvo itin reikšmingas įvykis. Apie tai galime spręsti kad ir iš to, kad tuo metu pali kalboje atsiranda du skirtingų vienuolių grupių apibūdinimai: bahusutta daug girdėjęs ir ganthadhura nešąs knygų naštą. Sparčiai augantys rankraščių rinkiniai, jų saugojimas bei perrašinėjimas buvo vienas pagrindinių didžiųjų budizmo universitetų (Nalanda, Vikramašila, Valabha, Odantapura ir kt.) susikūrimo veiksnių [^5] Vedų kanono užrašymui brahmanai iš tradicijos buvo indiferentiški ir netgi priešinosi tokiam žinių išsaugojimo būdui, nes žodinė vedų šventraščių perdava jiems teikė išskirtinę religinę padėtį ir atitinkamas socialines privilegijas. Budistai, priešingai, siekė kiek galima plačiau paskleisti Budos mokymą ir dar ir todėl vieni pirmųjų Indijoje perėjo nuo žodinės prie rašytinės perdavos, laikydamiesi nuostatos, jog scripta manent („raštai išlieka). Teigiama, kad dar pats Buda išsiuntęs 60 vienuolių misionierių į visas pasaulio šalis skelbti savo „gerąją naujienąapie atrastą išsivadavimo galimybę:
Eikite, bhikhūs, keliaukit dėl žmonijos gerovės ir džiaugsmo, atjautos pasauliui vedami, idant gėris ir laimė apimtų dievus ir visas gyvas būtybes. Neženkit po du tuo pačiu keliu. Skelbkite Dhammą, o bhikhūs, liudydami tyrą, šventą gyvenimą. Daug yra būtybių, aistrų neapakintų, Dhammos išsiilgusių, – jie jus supras. [^6]
Pastaraisiais metais vis daugėja įrodymų, kad theravadų kanoną mėginta užrašinėti jau senaisiais, greičiausiai iš Artimųjų Rytų perimtais brāhmī rašmenimis, kuriais buvo užrašinėjamas ir vedų apreiškimas. [^7] Pirmiausia brāhmī rašmenys imti vartoti prekybos ir valstybės administravimo reikmėms, ir tik po poros amžių jais pradėti užrašinėti šventieji tekstai. Neatsitiktinai būtent su budizmo kultūra visame Hindustano pusiasalyje siejami ankstyviausi religiniai rankraščiai, istorinė Ašokos epigrafika, seniausi geležies ir akmens meno kūriniai (Adžantos uolos, Sanči stupos). Bene seniausiame mahajanos tekste, „Lotoso Sūtroje teigiama, kad stupose ir kitur išraižyti budizmo tekstai, kaip ir rankraščiai, prilygsta šventųjų relikvijoms ir turėtų būti atitinkamai gerbiami. Tai gali būti siejama su pačia mahajanos budizmo, kaip pasaulietinės religijos, pradžia.
Kanono užrašymas dar nereiškia, kad jis buvo visiškai sunormintas, kad buvo išvengta variantų, susijusių su skirtingų bhanakų grupių perdavomis. Juk kaip liudija istorinės pali knronikos, tuo metu jau būta per 18 budizmo atšakų ar mokyklų, kurios skyrėsi ne tik vienuolių regulos klausimais, bet ir kanono egzegeze. [^8] Todėl netgi pirmųjų trijų visuotinių susirinkimų metu kanono ir jo komentarų variacijos nebuvo pašalintos. Kaupti Budos žodžius buvo pradėta dar jam gyvam esant. Kaip liudija kanonas, pats Buda kvietė bhikhus stengtis perimti iš pasauliečių jų girdėtus jo pamokslus (suttanta), idant šie nepražūtų. [^9] Pradžioje Budos pasisakymai buvo skirstomos į devynias kategorijas: dialogai, mišrios kalbos proza ir eilėmis, paaiškinimai, poezija, spontaniški posakiai, įvairių šaltinių citatos, pasakojimai, prisiminimai apie ypatingus įvykius ir klausimų bei atsakymų sesijos. Tačiau dalis Budai bei jo artimiems mokiniams priskiriamų tekstų visai nepateko į Tipitaką arba tik žymiai vėliau buvo įtraukti į gausios nekanoninės ar postkanoninės literatūros korpusą.
Besivystančios sanskrito gramatikos ir sinhalų kalbos įtakoje theravados gramatikai siekė iš naujo aprašyti ir suklasifikuoti kanoninės kalbos morfologiją ir fonologiją, neretai šiek tiek „pataisydamiir patį kanoną. Juk budistas buvo ne vienas žymus Indijos gramatikas: ir poetas, dramaturgas Ašvaghoša (II a.), ir leksikografas bei poetas Amarasimha (V a.), ir indų lingvistinės filosofijos pradininkas Bhartriharis (V a.). Tačiau esminė Tipitakos dalis buvo daugmaž vienalytė ir per amžius beveik visai nepakito, netgi misionierių nugabenta į kitus Pietryčių Azijos regionus: Birmą, Tailandą, kur budizmas archeologiškai paliudytas jau nuo IV–V a. Vėliau theravados budizmas patenka ir į Laosą, Kambodžą bei Vietnamą. Tuo tarpu vieningos rašto sistemos pali kalba niekada neturėjo: įvairiuose regionuose vartoti vietiniai rašmenys.
Šiaip ar taip, nuo V a. Ceilone užrašytus tekstus imta vadinti pāli, kas tiesiogiai reiškia kanonas, o jų kalbą – tiesiog pālibhāsā kanono kalbaarba kitomis sinonimiškomis sąvokomis: tantibhāsā šventraščio kalba, pariyatti raštai ar buddhavācana Budos žodžiai. Pačiame kanone tokia ypatinga kalba išvis neminima; tekstuose sutinkamas derinys pālibhāsā žymi kokį nors kanoninį tekstą ar jo fragmentą (tik ne komentarą), o ne kalbą. [^10] Bene pirmasis kalbos, anuomet vadintos balie arba baly, pavadinimą „palipaminėjo Simonas de la Loubêras, 1687–1688 metais keliavęs po Siamą (Tailandą) ir 1693 m. išleidęs savo kelionių užrašus. [^11] XIX a. pradžioje theravados kanoną pradėję tyrinėti mokslininkai (B. Clough, E. Burnouf, Chr. Lassen) jau ištisai vartojo kalbos pavadinimą „pali“. [^12] Sparčiai augant akademiniam susidomėjimui, 1875 metais R. C. Childersas parengia pirmąjį išties solidų pali žodyną, [^13] o ypač ryškų pagreitį pali kanono bei pali budizmo tyrinėjimai Europoje įgavo 1881 metais Oksforde įsikūrus draugijai The Pali Text Society, aktyviai ėmusiai į anglų kalbą versti ir leisti visą theravados kanoną.
Nors XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Pali draugijos mokslininkai (T. V. Rhys-Davids, C. Rhys-Davids, V. Geiger, H. Oldenburg, R. C. Childers, H. Warren) buvo įsitikinę, kad theravadinis pali kanonas atstovauja autentiškam Budos laikų budizmui, greitai paaiškėjo, jog tokio reiškinio kaip vienalytė „pali tradicijaiš tikrųjų nėra. Ir nors esminė kanoninių pali tekstų dalis sinhalų, thai, birmiečių ir kitų kalbų rašmenimis yra bemaž identiška, kiekviena budistinė šalis turi savo tradiciją. Be to, per praėjusį šimtmetį Kinijos Turkestane, Afganistane, Kašmyre ir Tibete naujai atrasti sanskritu užrašyti kanoniniai tekstai aiškiai parodė, jog tuo pat metu ir kitose hinajanos tradicijose egzistavo pali kanonams artimi tekstai, kurie buvo sanskritizuoti iš kur kas ankstyvesnės viduriniųjų indoarijų dialektų versijos. Pačioje Indijoje budizmo literatūra iki pat jo išnaikinimo XIV a. buvo rašoma ne tik sanskritu, bet ir bengali, gudžarati, nepali bei kitomis naujosiomis indoarijų kalbomis.
[^1]: Žr.: The Language of the Earliest Buddhist Tradition, ed. by H. Bechert, Gottingen, 1980.
[^2]: Th. Oberlies, Aśokan Prakrit and Pāli, The Indo-Aryan Languages, ed. by George Cardona and Dhanesh Jain, London: Routledge (Routledge Language Family Series), 2003, p. 164; taip pat žr.: Th. Oberlies, Pāli – A Grammar of the Language of the Theravāda Tipiṭaka, Berlin–New York: de Gruyter, 2001.
[^3]: Žr. F. Edgerton, The Buddhist Hybrid Sanskrit Grammar and Dictionary, Delhi: Motilal Banarsidass, 1993, 2 Vols.
[^4]: Pavyzdžiui: O. von Hinüber, Pāli as an Artificial Language, Indologica Taurinensia, Vol. 10, 1982, p. 133–140.
[^5]: S. Dutt, Buddhist Monks and Monasteries of India: Their History and Contribution to Indian Culture, Delhi: Motilal Banarsidass, 1988, p. 30. Didieji kinų keliautojai Fa-hienas, Huen-tsangas, Hwui-li, I-tsingas, IV–VIII amžiais apsilankę įvairiuose Indijos budistų vienuolynuose, su nuostaba aprašo milžiniškas rankraščių bibliotekas ir juose be paliovos vykstantį manuskriptų perrašymo darbą. Žr: K. L. Hazra, Buddhism in India as Described by the Chinese Piligrims, Delhi: Munshiram Manoharlal Publ., 2002.
[^6]: Vinaya PiÏaka I.21.
[^7]: J. Brough, The Gāndhārī Dhamapada, London, 1962, p. 218. Ir nors žymi Indijos kultūros istorikė Romila Thapar tvirtina, kad rašmenys Indijoje Budos laikais jau buvo plačiai vartojami, tam kol kas nėra jokių tiesioginių įrodymų. Žr.: R. Thapar, A History of India, Vol. 1, Harmondsworth, 1966, p. 63. Ankstyvoji budizmo istorija griauna ir žodinės kultūros tyrinėtojo profesoriaus Jack Goody teiginį, esą „misionieriškos religijos […] visos yra knyginės(J. Goody, Literacy in Traditional Societies, Cambridge University Press, 1968, p. 2). [^8]: Žr.: Dīpavaṃsa, V.39–51. Esama ne tik theravados, samatijų, mahasanghikų, bet ir kur kas vėlesnėje kinų ir tibetiečių literatūroje išlikusių įvairių nesutampantčių ankstyvųjų budizmo mokyklų sarašų. Nepaisant mokslininkų nuveikto didelio darbo, ankstyvojo budizmo mokyklų, atšakų kilmė ir jų tarpusavio santykiai tebėra sudėtinga budologijos problema. Žr.: A. Bareau, Les sectes bouddhiques du petit véhicule, Saigon, 1955.
[^9]: Vinaya piṭaka I.140.37-141.1.
[^10]: pālimattam idhānītaṃ, natthi aṭṭhakathā idha (Mahāvaṃsa_XXXVII.227). Birmos, Tailando gyventojai pali kalbą vadino mūlabhāsāpirmapradė kalbaarba pamatinė kalba. Įdomu tai, kad dar ir dabar Bengalijoje žodžiu _pāli vadinami poetiniai prozos intarpai (Rūpa Kathāsarba Gīta Kathās), o ne kalba.
[^11]: S. de la Loubêre, The Kingdom of Siam, London, 1969. Plačiau apie pali kalbos istoriją žr.: O. von Hinüber, Zur Geschichte des Sprachnamens Pāli, Beiträge zur Indienforschung: Ernst Walschmidt zum 80. Geburtstag gewidmet, Berlin, 1977, p. 237–246.
[^12]: B. Clough, A Compendious Pali Grammar with a copious Vocabulary in the same Language, Colombo, 1824; E. Burnouf, Chr. Lassen, zEssai sur le Pali ou langue sacrée de la presqu’ile au-dela du Gange,* Paris, 1826.
[^13]: R. C. Childer, A Dictionary of Pāli Language, London, 1875.